Asteroidai paprastai laikomi visiškai sausomis uolienomis, kuriose vandens arba niekada nebuvo, arba jis visas seniausiai išgaravo. Tačiau panašiai prieš porą dešimtmečių buvo galvojama ir apie Mėnulį, o dabar žinome, kad jame yra ir vandens ledo kraterių dugne, ir vandens molekulių dieninėje pusėje. Motyvuoti pastarojo atradimo, mokslininkai nusprendė paieškoti vandens molekulių asteroiduose: dviejuose iš keturių taikinių paieškos buvo sėkmingos.
Stebėjimai atlikti infraraudonųjų spindulių teleskopu „Sofia“, kuris buvo įmontuotas specialiai pritaikytame lėktuve ir vykdydavo misijas skrisdamas aukštai atmosferoje. Teleskopo misija pernai nutraukta, tačiau daugybė surinktų duomenų dar laukia analizės. Tarp jų buvo ir keturių gana didelių pagrindinio žiedo asteroidų – Iridės, Partenopės, Melpomenės ir Masalijos – stebėjimai.
Iridės ir Masalijos spektre užfiksuota šešių mikrometrų emisijos juosta, susidaranti dėl vandens molekulių lankstymosi vibracijų. Taigi vandens egzistavimas šių asteroidų paviršiuje – neabejotinas. Apskaičiuotas vandens kiekis yra arti pusės miligramo viename paviršiaus medžiagos grame.
Panaši vandens gausa rasta ir Mėnulio apšviestojoje pusėje atlikus analogiškus stebėjimus.
Įdomu, kad ši gausa yra kone dvigubai didesnė, nei vidutinė vandens gausa Žemėje, skaičiuojant pagal masės santykį. Aišku, Žemėje vanduo susitelkęs planetos paviršiuje, o gelmėse jo praktiškai nėra, kokia situacija Mėnulyje ar asteroiduose – nežinome. Tačiau gali būti, kad ir asteroiduose vanduo daugiausiai kaupiasi paviršiuje, mat molekulės gali susiformuoti, kai Saulės vėjo protonai (vandenilio branduoliai) pataiko į dangaus kūnų paviršių ir sureaguoja su ten esančių mineralų deguonies atomais.
Mėnulis / NASA / E. Wright iliustracija
Šimtuose asteroidų iki šiol aptikta kita, trijų mikrometrų ilgio sugerties juosta, kuri irgi gali būti vandens požymis. Ją sukuria išsitempianti ir susitraukianti vandenilio bei deguonies atomų jungtis – tokia jungtis egzistuoja ne tik vandens, bet ir paprastesnėse hidroksilo molekulėse bei kituose junginiuose, todėl vienareikšmiškai teigti, kad ten esama vandens, negalima. Tačiau tie asteroidai būtų puikūs taikiniai tolesnėms šešių mikrometrų spinduliuotės paieškoms.
Tyrimo autoriai turi planų atlikti dar bent 30 asteroidų stebėjimus. Šie atradimai padės suprasti, kaip į Žemę atkeliavo vanduo, o kartu ir geriau vertinti vandens gausą egzoplanetų sistemose.
Tyrimas: https://iopscience.iop.org/article/10.3847/PSJ/ad18b8
