Privačios amerikiečių bendrovės „Intuitive Machines“ erdvėlaivis „Odyssey“ minkštai nusileido 80 laipsnių pietų platumos Mėnulio ašigalyje, t. y. arčiausiai Mėnulio pietinio ašigalio.
Iš karto po nusileidimo kurį laiką buvo prarastas signalas, tačiau vėliau ryšys buvo atkurtas.
Pats nusileidimo modulis yra šešiakampis 200 vatų saulės baterijų masyvas. Jame nėra vidinio šildymo modulio dviejų savaičių Mėnulio nakčiai, todėl jo ilgalaikis veikimas Mėnulyje mažai tikėtinas.
Skirtingai nei visi ankstesni nusileidimo aparatai, „Odyssey“ prieš nusileidimą ant Mėnulio paviršiaus numetė specialų vaizdavimo mikromodulį „EagleCam“. Juo pirmą kartą istorijoje bandyta nufilmuoti nusileidimą Mėnulyje iš trečiojo asmens perspektyvos ir perduoti vaizdo įrašą per „Wi-Fi“ į patį modulį. Modulis savo ruožtu perdavė vaizdo įrašą į Žemę.
Pati transporto priemonė – tai 2010-aisiais NASA sukurto projekto „Morpheus“ patobulinta versija. Nuo ankstesnių Mėnulyje išsilaipinusių prietaisų ji iš esmės skiriasi varomąja jėga.
Jo VR900 naudoja skystąjį deguonį ir metaną – kriogeninių degalų komponentus, kurių paprastai vengiama tarpplanetinėse misijose, nes laikui bėgant jie išgaruoja į vakuumą. Tačiau metanas ir deguonis yra mažai toksiški ir yra pigesni. Variklis neturi jį maitinančio turboslėgtuvo: dėl jo misija taptų brangesnė ir mažiau patikima. Vietoj to degalai į VR900 tiekiami per kompresorių iš atskiro suslėgto helio bako.
Minkštas nusileidimas yra itin sudėtinga užduotis. Šį šimtmetį tai bandyta padaryti maždaug dešimt kartų, ir daugeliu atvejų nesėkmingai.
Pirmą kartą tai pavyko tik Kinijai. Bandymai nusileisti Europos, Izraelio, Japonijos ir Rusijos transporto priemonėms buvo nesėkmingi: tik vienai japonų transporto priemonei pavyko minkštai nusileisti, tačiau po to ji negalėjo pilnai veikti.
„Odyssey“ nusileidimas yra didelė privačios bendrovės sėkmė. Verta paminėti, kad ji planuoja antrąjį nusileidimą šiais metais.
Bendra pradinė „Odyssey“ masė – 1900 kilogramų, iš kurių tik 100 kilogramų sudaro naudingoji apkrova. Jame yra daugiau nei tuzinas prietaisų, iš kurių pusė tuzino priklauso NASA, o likusieji – privatiems užsakovams.
Aparate esantys prietaisai negali veiksmingai nustatyti vandens buvimo žemėje (nėra neutronų spektrometro), įdomiausias šios misijos naudingasis krovinys daugiausia apsiriboja fotoaparatais ir eksperimentiniu moduliu, skirtu radijo retransliacijai ir navigacijai Mėnulyje.