Mokslininkai, naudodamiesi netoli Marso esančiais palydovais, ištyrė Raudonosios planetos pietinio pusrutulio aukštumų ir žemumų – Eridanijos, Cimmerijos ir Sirenumo – morfologinę ir mineraloginę struktūrą. Atradimai pasirodė gana netikėti.
Žemėje nuolat judančios tektoninės plokštės atsirado maždaug prieš tris milijardus metų, tačiau tai nereiškia, kad iki tol mūsų planetos paviršius išliko nepakitęs. Jis buvo aktyviai „perdirbamas“ vulkanizmo ir ankstyvųjų tektonikos formų metu. Kadangi nuo to laiko tektoniniai procesai labai pasikeitė, kol kas nėra galimybės ištirti šio ankstyvojo Žemės plutos evoliucijos etapo. Tačiau turime Marsą ir kitas uolėtas planetas, kuriose išliko senovinė pluta.
Kad geriau suprastų šį ankstyvąjį uolinių planetų plutos evoliucijos laikotarpį, tarptautinė mokslininkų grupė, vadovaujama Honkongo universiteto geologo ir planetologo Džozefo Michalskio (Joseph Michalski), sutelkė dėmesį į labai įvairios topografijos teritoriją Marso pietiniame pusrutulyje: Eridanijos baseiną, kuris kadaise buvo senovinė jūra, taip pat gretimas Kimmerijos aukštumas ir kalvotą Sirenumo regioną.
Naudodamiesi įvairių orbitinių aparatų, įskaitant „Mars Global Surveyor“, „Mars Odyssey“ ir „Mars Reconnaissance Orbiter“, surinktais duomenimis, mokslininkai tyrė šių sričių morfologinę ir mineraloginę struktūrą.
Maždaug prieš 3,5 mlrd. metų čia siautėjo ugnikalniai: ir sausumoje, ir 380-1180 metrų gylyje milžiniškoje jūroje, kuri buvo tris kartus didesnė už dabartinę Kaspijos jūrą.
Žurnale „Nature Astronomy“ paskelbto tyrimo autoriai apskaičiavo, kad Eridanijos regione buvo šimtai ugnikalnių. Šiame straipsnyje mokslininkai identifikavo daugiau nei 60 ugnikalnių ir suskirstė juos į keturias kategorijas: vulkaninius kupolus, stratovulkanus, piroklastinius skydus ir kalderų kompleksus.
Kupolai yra nedideli, jų vidutinis skersmuo yra apie 14 km, o aukštis – apie 0,8 km. Stratovulkanai yra panašios sandaros, tačiau daug didesni – 40-80 kilometrų skersmens ir iki 2-3 kilometrų aukščio. Paprastai jie turi viršūnę ir šoninius kraterius, dažnai sujungtus lūžiais.
Piroklastiniai skydai yra žemesni už stratovulkanus, tačiau jų skersmuo daug didesnis – iki 100 kilometrų, o aukštis – apie 1,1 kilometro. Skiriamasis skydų ir stratovulkanų bruožas – tankus slėnių tinklas šlaituose. Jie liudija aktyvią juos sudarančių uolienų eroziją.
Galiausiai kalderų kompleksai. Jų skiriamasis bruožas – įdubų ir žemumų tinklai, kurie savo struktūra neprimena meteoritų smūgių pėdsakų. Kimerijos aukštumose ir kalvotoje Sirenijos srityje tyrimo autoriai aptiko kompleksų, kuriuose yra iki 14 tokių įdubų.
Apskritai visos jos panašios į vulkanines struktūras Žemėje, tačiau skiriasi jų skersmuo. Taip yra dėl mažesnės gravitacinės jėgos (daugiau nei 37 % Žemės gravitacinės jėgos).
Pasak tyrimo autorių, vulkaninės struktūros ir sudėties įvairovė šiose vietovėse rodo galimą „plutos lydymąsi“ ir vertikalią tektoniką tuo ankstyvuoju plutos formavimosi etapu.
Pasirodo, Marsas visai nėra fiksuotas „bazaltinis pasaulis“, kaip manyta anksčiau. Ypatingą susidomėjimą kelia atrasti povandeniniai ir pakrantės ugnikalniai.
Eridanijos jūrų jauname Marse cheminė sudėtis ir fizikinės sąlygos buvo panašios į hidrotermines sąlygas, kuriomis, kaip spėja mokslininkai, gyvybė atsirado jaunoje Žemėje. Todėl naujasis darbas suteikia įdomių perspektyvų tiriant ne tik vulkaninį aktyvumą visoje Raudonojoje planetoje, bet ir specifines sąlygas Eridanijos regione.
