Saturno didžiausias palydovas yra Titanas. Jo metano jūrose yra efemeriškų „stebuklingų salų“, kurios jau daugelį metų glumina mokslininkus. Xinting Yu iš Teksaso universiteto San Antonijuje ir jos kolegos mano, kad iš vandenilio cianido susidarantis „sniegas“ gali būti atsakingas už stebuklingąsias salas, skelbia „New Scientist“.
Titanas / NASA / JPL-Caltech / Nantes universiteto / Arizonos universiteto nuotr.
Paprastai mes tikimės, kad bet kokie kieti kūnai Titano jūrų paviršiuje iš karto nuskęs, nes ten esantis skystis yra metanas, o ne vanduo. Vandens molekulės yra linkusios prilipti viena prie kitos ir atstumti kitas medžiagas, o metanas atvirkščiai – lengvai prisitraukia kitas molekules.
Tai reiškia, kad metano vandenynai ir ežerai Titane turėtų iš karto praryti bet kokias kietąsias daleles, net ir tas, kurios kitu atveju turėtų plūduriuoti.
Tačiau akivaizdu, kad taip neatsitinka su stebuklingomis salomis, kurios „Cassini“ erdvėlaivio stebėjimuose pasirodė kaip efemeriškos ryškios dėmės.
„Kad galėtume pamatyti stebuklingąsias salas, jos negali tiesiog sekundę plūduriuoti, o paskui nuskęsti, – sakė X. Yu. – Jos turi plūduriuoti kurį laiką, bet ne amžinai“.
Titano jūra / NASA / JPL-Caltech iliustracija
Tyrėjai kelia teoriją, kad jei ant kranto susikaupia dideli vandenilio cianido sniego gabalai, jie gali suformuoti ledo luitus, kurie yra pilni skylių. Šiems porėtiems „ledkalniams“ atitrūkus nuo sausumos, jie galėtų pakankamai ilgai plūduriuoti Titano jūrose, kad atitiktų „Cassini“ stebėjimus. Tai pavyktų, jei, mokslininkų skaičiavimais, kempines primenančiose struktūrose būtų pakankamai tuščios erdvės – mažiausiai apie 25–50 proc. priklausomai nuo tikslios ledo sudėties.
Tačiau tai nereiškia, kad paslaptingosios salos tikrai yra porėti ledkalniai.
„Tikriname įvairius stebuklingųjų salų scenarijus, tačiau tikslaus atsakymo, kaip jos susidaro dar nežinome“, – sakė Michaelas Malaska iš NASA Reaktyvinių variklių laboratorijos Kalifornijoje.
Tyrimas: https://agupubs.onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1029/2023GL106156