Juodosios skylės modelis galėtų suteikti mums bent šiokios tokios informacijos apie neaiškią spinduliuotę, kurią teoriškai skleidžia tikra juodoji skylė, rašoma „ScienceAlert“.
Tai galėtų padėti panaikinti neatitikimus tarp dviejų šiuo metu nesuderinamų visatos aiškinimo teorijų: bendrosios reliatyvumo teorijos, kurioje gravitacija apibūdinama kaip ištisinis laukas, vadinamas erdvėlaikiu, ir kvantinės mechanikos, kurioje dalelių elgsena aprašoma pasitelkiant tikimybių teoriją.
Norint sukurti vieningą kvantinės gravitacijos teoriją, kurią būtų galima visuotinai taikyti, šioms dviem nesuderinamoms teorijoms reikia rasti būdą sugyventi.
Šioje vietoje į žaidimą įsitraukia juodosios skylės – bene keisčiausi ir ekstremaliausi objektai visatoje. Šie masyvūs objektai yra tokie neįtikėtinai tankūs, kad atsidūrus tam tikru atstumu nuo juodosios skylės masės centro joks greitis visatoje – net ir šviesos – nepadės ištrūkti.
NGC 1365 galaktikos centre esanti juodoji skylė / NASA / CXC / UMass / Q.D. Wang nuotr.
Šis atstumas, kuris priklauso nuo juodosios skylės masės, vadinamas įvykių horizontu. Galime tik įsivaizduoti, kas nutinka objektui, peržengus jo ribą, nes niekas iš ten dar nėra grįžęs ir papasakojęs apie savo likimą. Tačiau 1974 m. Stephenas Hawkingas nustatė, kad dėl įvykių horizonto sukeltų kvantinių svyravimų pertrūkių atsiranda tam tikra spinduliuotės rūšis, labai panaši į šiluminę spinduliuotę.
Jei ši S. Hawkingo spinduliuotė ir egzistuoja, ji dar per silpna, kad galėtume ją aptikti.
2022 m. lapkritį Amsterdamo universiteto mokslininkės Lottės Mertens vadovaujami tyrėjai išbandė kai ką naujo. Jie laboratorijoje pabandė sukurti juodąją skylę.
Vienmatė atomų grandinė pasitarnavo kaip kelias iš vienos pozicijos į kitą „šokinėjantiems“ elektronams. Reguliuodami šį „šokinėjimą“, fizikai gali priversti tam tikras savybes išnykti, taip sukurdami savotišką įvykių horizontą, sutrikdantį banginę elektronų prigimtį.
Tyrėjų teigimu, dėl šio netikro įvykių horizonto poveikio temperatūra pakilo taip, kaip teoriškai ir buvo tikėtasi analogiškoje juodosios skylės sistemoje, tačiau tik po to, kai dalis grandinės išsiplėtė už įvykių horizonto ribų.
Tai gali reikšti, kad įvykių horizontą apglėbusių elementų persipynimas padeda generuoti S. Hawkingo spinduliuotę.
Nėra aišku, ką tai reiškia kvantinei gravitacijai, tačiau šis modelis suteikia galimybę tirti S. Hawkingo spinduliuotės atsiradimą aplinkoje, kuriai neturi įtakos nekontroliuojama juodosios skylės formavimosi dinamika.
Tyrimas: /PhysRevResearch.4.043084
