Meteoroidas – mažas kosminis akmenukas – pasiekęs Žemės atmosferą virsta meteoru ir sužimba kaip krintanti žvaigždė ar didesnė liepsna. Taip pat jis sukelia smūginę bangą, nuo kurios pasklinda infragarso signalas. Užfiksavę tokį signalą, mokslininkai gali nustatyti, iš kur atlėkė meteoroidas, kokio jis buvo dydžio ir kaip judėjo atmosferoje. Na, bent jau iš principo.
Praktikoje tokią analizę labai apsunkina įvairūs netikslumai, kylantys tiek dėl atmosferos netolygumų ir judėjimo, tiek dėl paties meteoroido formos. Deja, nežinodami pastarosios, mokslininkai negali patobulinti ir analizės įrankių. Išskyrus, žinoma, tuos atvejus, kai atlekiančio objekto dydis ir trajektorija žinomi idealiai.
Būtent tokią galimybę suteikė praeitą savaitę į Žemę grįžusi kapsulė su asteroido Bennu mėginiais. Nuo pat jos paleidimo 100 tūkstančių kilometrų atstumu nuo Žemės iki nukritimo dykumoje Jutos valstijoje, kapsulės judėjimas buvo stebimas geriau, nei bet kokio ankstesnio hipergarsinio objekto Žemės atmosferoje.
Šeši balionai bei antžeminiai sensoriai įvairiose vietose Nevados ir Jutos valstijose leido kaip niekad tiksliai išmatuoti kapsulės sukeltų atmosferos bangų sklidimą.
Kol kas duomenys tik pradedami analizuoti, bet tikimasi, kad jie atskleis, kurioje atmosferos vietoje susidarė smūginė banga, leis nustatyti, kaip gerai įvairūs sensoriai aptinka bangos požymius ir susies antžeminių stebėjimų duomenis su realaus objekto judėjimo savybėmis.
Ankstesnių tyrimų apžvalga ir šios prognozės publikuojamos „Atmosphere“.
