Jaunas Marsas buvo šiltas ir drėgnas – jame buvo pakankamai vandens, kad plytėtų vandenynai, tekėtų upės, lytų lietūs. Šiandien Marsas šaltas ir sausas, o visas paviršinis vanduo sustingęs į ledą kepurėse prie ašigalių. Perėjimas iš pirmosios būsenos į antrąją nutiko prieš daugiau nei tris milijardus metų, bet kaip tiksliai tai vyko – nežinome.
Asociatyvi „Pixbay“ nuotr.
Įvairūs modeliai aprašo labai skirtingus scenarijus, kurie visi dera su turimais duomenimis. Dabar paskelbti nauji duomenys apie pereinamąjį laikotarpį padės tarp šių modelių atsirinkti: pasirodo, Marse kurį laiką vanduo buvo sezoninis reiškinys.
Marsaeigis „Curiosity“, nuo 2012 metų važinėjantis Gale (Geilo) kraterio dugne, neseniai įvažiavo į regioną, kuriame dominuoja ne silikatinės, o sulfatinės uolienos. Sulfatai visame Marse ėmė dominuoti prieš 3,6-3,8 milijardo metų, taigi „Curiosity“ dabar tiria jaunesnes uolienas. Jose mokslininkai pastebėjo įtrūkimų, kurie neabejotinai susidarė stingstant šlapiam purvui. Panašiai per sausrą sutrūkinėja molinga dirva.
Svarbi detalė – įtrūkimai jungiasi Y formos sankirtomis. Žemėje tokios susidaro, kai trūkinėjimas ir stingimas vyksta epizodiškai ir daug kartų; priešingu atveju sankirtos yra T formos. Taigi panašu, kad ir Marse, nykstant vandeniui, kurį laiką jis pasirodydavo epizodiškai, kaip rudeniniai ar pavasariniai lietūs. Gali būti ir taip, kad vanduo atitekėdavo tik žaibiškų potvynių metu.
Tačiau galime atmesti hipotezę, kad vanduo atsirasdavo tik paviršių pašildžius ugnikalnių išsiveržimams ar asteroidų smūgiams – tokiu atveju vandens epizodai nesikartotų.
Periodiškai sausos-drėgnos vietos Žemėje galėjo būti puiki vieta formuotis pirmajai gyvybei, nes kintančios sąlygos skatino sudėtingų molekulių formavimąsi. Tad ir Marse tokia aplinka galėjo būti palanki gyvybei. „Curiosity“ gyvybės pėdsakų aptikti nepajėgus, bet ateities misijos galės koncentruotis į panašius sieros gausius purvo sluoksnius.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature“.
