„Artemis“ misijų tikslas bus nusileisti Mėnulio pietų ašigalyje ir ten įrengti tyrimų stotį. Ir vėliau pirmosios žmonių tyrimų bazės bei kolonijos greičiausiai kursis tame regione, nes jis turi du esminius privalumus.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Pirmasis – nuolat tamsūs krateriai, kurių dugne esama vandens ledo: taigi, šio resurso nereikės gabentis iš Žemės.
Antrasis – kraterių pakraščiai ir kalvos, kurie praktiškai visą laiką gauna Saulės šviesos – taigi, yra idealios vietos įrengti Saulės jėgaines ir taip gauti energijos žmonių poreikiams.
Abu privalumai atsiranda dėl Mėnulio ašies posvyrio. Jis tėra pusantro laipsnio – gerokai mažesnis, nei Žemės. Tad nesvarbu, vasara ar žiema, Saulės pakilimas virš horizonto labai panašus.
Kartu tai sukelia ir problemą – palei horizontą besiridinėjanti Saulė meta labai ilgus šešėlius, kurie didelius paviršiaus regionus paslepia visiškoje tamsoje.
Stacionarioms tyrimų stotims ši situacija nelabai pavojinga, jei jos gauna energijos iš Saulės jėgainių – bet važinėjantiems mėnuleigiams pavojus iškyla. Patekęs į tamsą mėnuleigis turėtų veikti naudodamasis vien baterijose sukaupta energija, kurios tikrai nebūtinai pakaktų iki 14 Žemės parų trunkančiai nakčiai išgyventi. O jei mėnuleigiu važiuoja žmonės, situacija tampa dar labiau komplikuota. Taigi, ekskursijas po apylinkes reikės planuoti labai detaliai.
Dabar paskelbti pirmi tokie bandymai. Mokslininkai pasitelkė orbitinių zondų stebėjimus, iš kurių sudarytas labai tikslus topografinis pietinio Mėnulio ašigalio apylinkių mėnlapis. Sujungę jį su Mėnulio orbitos modeliu, tyrėjai sudarė paviršiaus apšviestumo planus, kintančius einant mėnesiui.
Parinkę keturis taškus, identifikuotus kaip labiausiai tikėtinas tyrimų bazių vietas, jie apskaičiavo geriausias trajektorijas važiuoti tarp jų, siekiant nuolatos išlikti apšviestose vietose.
Aišku, labiausiai apšviesti būtų kraterių pakraščiai, kalnagūbriai ir panašios aukštumos, bet tai dažnai yra labai nelygūs paviršiai, todėl kelionei pasirinkti truputį atokesni šlaitų ar lygumų regionai.
Skaičiavimai parodė, kad kelionės greičiausiai truks ilgai: mėnuleigiui dažnai reikės pralaukti net po keletą dienų Saulės apšviestoje vietoje, kol prasisklaidys šešėliai tolimesniame kelyje. Kelių dešimčių kilometrų ilgio kelionė gali užtrukti apie mėnesį. Laukimo metu mėnuleigis ar jo įgula galėtų tyrinėti aplinkinę vietovę, vykdyti kitus eksperimentus, taip pat pakrauti mėnuleigio baterijas.
Apskaičiuoti kelionių planai tinka tik vasarą: žiemą, kai Saulė, kad ir nežymiai, pasislepia po horizontu, kelionės tampa praktiškai neįmanomos. Netgi nuvykti iš vieno taško į kitą ir sugrįžti tais pačiais metais gali būti neįmanoma.
Aišku, žmonės į tokias misijas nesileistų – bet autonominiai prietaisai galėtų. Arba žmonės galėtų vykti iš vienos stoties į kitą, tyrinėdami vietoves pakeliui. Tiesa, jei mėnuleigis galėtų bent kelias valandas važiuoti tamsoje, kelionės dažnai gerokai pagreitėtų, nes daug kur laukimo periodai atsiranda dėl visiškai siaurų, mažiau nei kilometro pločio, šešėlio zonų.
Šis tyrimas yra labiau metodo pristatymas, bet jį ateityje galės naudoti misijų planuotojai, rengdami išvykų į įdomias tyrimams vietas maršrutus.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Acta Astronautica“.
