Planetiniai ūkai, taip vadinami dėl panašumo į planetas stebint per teleskopus XVIII a., yra į Saulę panašių žvaigždžių gyvenimo pabaigos stadijos. Žvaigždė, tapusi raudonąja milžine, nusimeta išorinius sluoksnius ir virsta baltąja nykštuke.
Išmesta medžiaga sąveikauja su aplinkinėmis tarpžvaigždinėmis dujomis ir suformuoja įvairiausias struktūras. Ūko formai įtakos turi ir artimiausia žvaigždės aplinka – pavyzdžiui, vienišos žvaigždės ūkas turėtų būti daugmaž sferiškas, o jei žvaigždė yra dvinarėje sistemoje, ūkas įgauna spirališką formą, nes medžiaga išmetama žvaigždei sukantis ratu.
NGC 3132 ūkas, užfiksuotas Jameso Webbo kosminio teleskopo © NASA
Kitų ūkų forma būna dar sudėtingesnė. Vienas jų yra Pietinio žiedo ūkas (Southern Ring Nebula) arba NGC 3132, matomas pietiniame Burių žvaigždyne. Dabar Jameso Webbo teleskopu darytų stebėjimų analizė atskleidžia, jog ūke slypi bent iš keturių, o gal net penkių, narių sudaryta sistema. Jau seniau žinoma apie dvi centrinės ūko žvaigždės komponentes – baltąją nykštukę, kurios medžiaga ir sudaro ūką, ir masyvesnę ryškesnę kompanionę.
Jameso Webbo nuotraukose išryškėjo spiralinė struktūra ūke, rodanti, kad aplink šias žvaigždes sukasi dar viena kompanionė, nutolusi 40-60 kartų daugiau, nei Žemė nuo Saulės. Sistemos centre aptiktas stipresnės infraraudonosios spinduliuotės šaltinis, rodantis dulkėto disko egzistavimą; prie baltosios nykštukės toks diskas gali atsirasti tik jai sąveikaujant su artima mažos masės kompanione. Apskritai duomenų erdvinė skyra pakankama, kad būtų galima patikimai nustatyti viso ūko apšvietimo ir jonizacijos struktūrą bei dinamiką.
Kaip ir tikėtasi, JWST duomenys pakelia planetinių ūkų tyrimus į kokybiškai kitą lygmenį; ateityje stebint daugiau šių ūkų bus galima daug geriau suprasti, kaip gyvenimus baigia į Saulę panašios žvaigždės.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature Astronomy“.
