Praėjusių metų antroje pusėje į Marsą nukrito bent du meteoroidai, išmušę daugiau nei 130 metrų skersmens kraterius ir sukėlę didžiausius registruotus drebėjimus planetoje. Tokią išvadą mokslininkai padarė apjungę „InSight“ zondo duomenis apie vibracijas su Marso paviršiaus nuotraukomis.
Intrigą sukūrė būtent „InSight“ duomenys apie palyginus galingus drebėjimus, viršijančius keturių balų stiprumą. Žemėje tokie drebėjimai būtų juntami, tačiau žalos nesukeltų, o Marse jie galingesni už bet ką, išmatuota anksčiau. Be to, šie drebėjimai pasižymėjo ne tik giluminėmis, bet ir paviršinėmis seisminėmis bangomis – tai pirmas kartas, kai paviršinės bangos užfiksuotos už Žemės ribų.
Jų egzistavimas leido spręsti, kad drebėjimai prasidėjo labai arti Marso paviršiaus. Vedami nuojautos, kad drebėjimus sukėlė meteoritų smūgiai, mokslininkai pasitelkė Marso apžvalgos zondo (Mars Reconnaisance Orbiter), vieno iš NASA orbitinių zondų, daromas nuotraukas.
Jose jie aptiko du naujus kraterius, kurių atsiradimo laikas atitinko „InSight“ užfiksuotų drebėjimų laiką. Pirmasis smūgis įvyko pernai rugsėjo 18 dieną Tarsidės lygumoje, už beveik 7500 km nuo „InSight“, ir paliko visą šūsnį kraterių, iš kurių didžiausias – 130 metrų skersmens. Antrasis smūgis per Kūčias Amazonės lygumoje, už daugiau nei 3000 km, išmušė vieną didžiulį, 150 metrų skersmens, kraterį. Aplink jį pastebėti vandens ledo luitai – tai arčiausiai Marso pusiaujo aptiktas ledo klodas.
Faktas, kad vandens ledo yra taip toli nuo Marso ašigalių, bet negiliai po paviršiumi, nuteikia optimistiškai: tyrimų stotis ar žmonių kolonijas bus galima įrengti didesnėje Marso dalyje, nei manyta iki šiol. „InSight“ duomenys taip pat leidžia nagrinėti Marso plutos savybes tarp smūgių vietų ir zondo. Seisminių bangų greitis priklauso nuo uolienų tankio, o jų dažnis – nuo gylio, taigi matuodami skirtingo dažnio bangų atėjimo laiką mokslininkai galėjo įvertinti uolienų tankio priklausomybę nuo gylio.
Paaiškėjo, kad plutą sudarančios uolienos viršutiniuose 30 kilometrų beveik vienodos ir yra tankesnės, nei pluta tiesiai po zondu. Tankesnės jos gali būti dėl dviejų priežasčių – kitokios cheminės sudėties arba mažesnio porėtumo. Gali būti, kad tokios plutos savybės būdingos didelei daliai šiaurinio Marso pusrutulio.
Seniai žinoma, kad jis gerokai skiriasi nuo pietinio: šiaurėje daugiau vulkaninės kilmės uolienų, jos yra jaunesnės ir žemesnės, nei pietuose. Naujieji duomenys patys neduos atsakymo, kokios priežastys lėmė tokį skirtumą, tačiau padės lengviau atsirinkti tarp įvairių modelių.
Tyrimo rezultatai publikuojami dviejuose straipsniuose „Science“: apie smūgius ir apie struktūros analizę. Greta jų publikuotas komentaras.
