Titaną, didžiausią Saturno palydovą, gaubia miglota atmosfera, slepianti negilius skystų angliavandenilių ežerus. Į šį keistą pasaulį NASA nori pažvelgti iš arčiau, todėl 2027 m. planuojama nauja kosmoso misija, kurios metu robotas išsamiau patyrinės palydovo kraštovaizdį.
Žemės ir Titano dydžių palyginimas / „Wikimedia Commons“ iliustr.
NASA „Dragonfly“ pavadinta misija Titaną turėtų pasiekti 2034 m. (kadangi kelionė nuo Žemės užtruks apie 7 metus) ir nusileisti Šangri-la kopų lauke netoli Selko kraterio. Mokslininkai šią vietą apibūdina kaip „moksliškai nepaprastą vietovę“, kurią verta tyrinėti, ir apie kurią dar turime daug ką sužinoti, rašo „Science Alert“.
Palydovą 1655 m. atrado olandų astronomas Kristianas Heigensas. Titanas didesnis ne tik už Mėnulį, bet ir už Merkurijų. Aplink Saturną skrieja beveik apskrita 1,22 mln. km spindulio orbita.
Mokslininkų kartografuojamos šešios konkrečios regiono dalys, nurodant, kad čia gali būti smėlio kopų ir suskilusios, apledėjusios žemės. Šis darbas bus pagrindas modeliams ir hipotezėms, kurias, nusileidus zondui „Dragonfly“, bus galima patikrinti.
„Kartais čia lyja skystu metanu, bet tai labiau primena dykumą Žemėje, kur yra kopos, keli maži kalnai. Atidžiai stebime nusileidimo vietą, jos struktūrą ir paviršių“, – sakė planetų mokslininkė Léa Bonnefoy iš Kornelio universiteto Niujorke.
„Dragonfly“ vadinamasis rotorinis orlaivis – į sraigtasparnį panašus įrenginys, kuris, pasiekęs nusileidimo zoną, veiks panašiai kaip dronas. Planuojama, kad jis svers apie 450 kilogramų, turės aštuonis rotorius, kurių kiekvienas bus maždaug metro skersmens.
Titano atmosferoje, kurioje mažai vėjo ir maža gravitacija, „Dragonfly“ skris didžiausiu 36 kilometrų per valandą greičiu, didindamas vis ilgesnius skrydžius nuo pradinės nusileidimo vietos.
Kadangi Titanas daugeliu atžvilgių panašus į ankstyvąją Žemę, mokslininkai tikisi daugiau sužinoti apie mūsų planetą ir Saturno palydovą.
