Praeityje Marse buvo daug vandens – ežerai, upės ir vandenynai, lijo lietūs. Ar vandens telkiniai buvo nuolatiniai ir ilgalaikiai, ar trumpalaikiai, atsirandantys ir išnykstantys?
Gali būti, kad toks periodinis vandens atsiradimas ir išnykimas buvo būdingas laikotarpiui, kai bendras vandens kiekis Marso paviršiuje mažėjo. Dabar pateikti galimi tokio vandens nepastovumo įrodymai.
Marsaeigis „Zhurong“. NASA/CNS nuotr.
Jie gauti analizuojant Kinijos marsaeigio „Zhurong“ radaro duomenis. Marsaeigis važinėja pietinėje Utopijos lygumos dalyje. Tai yra milžiniško kraterio dugnas, kurį laikui bėgant užklojo tiek vulkaninės, tiek nuosėdinės uolienos. „Zhurong“ turi radarą, kuriuo gali skenuoti iki 70 metrų gylio uolienas ir nustatyti jų struktūrą bei sluoksnių ribas.
Visi radaro duomenys leido mokslininkams sudaryti daugiau nei kilometro ilgio uolienų profilį, atitinkantį marsaeigio judėjimo trajektoriją beveik tiksliai iš šiaurės į pietus. Mažiau nei dešimt iš tų 70 metrų yra regolitas – paviršinės dulkės, suspaustos į kietą pagrindą. Giliau driekiasi du sluoksniai, kurių kiekviename netaisyklingos dalelės smulkėja iš apačios į viršų. Tokią struktūrą geriausiai paaiškina du atskiri potvyniai, užlieję lygumą praeityje.
Pirmasis turėjo įvykti prieš maždaug keturis milijardus metų, antrasis – kiek vėliau, bet ne vėliau, kaip prieš tris milijardus. Šiuo metu visos uolienos greičiausiai seniai išdžiūvusios, tačiau tyrėjai negali atmesti galimybės, jog kai kurie matomi atspindžiai žymi skysto vandens telkinius giliai po paviršiumi, arba kad skysto vandens gali būti likę giliau, nei siekia radaras.
Šis atradimas padės geriau suprasti Marso istoriją ir kaip planetoje kito gyvybei tinkamos sąlygos.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature“.
