Jupiterio palydovas Europa turi storą ledo plutą, o po ja plyti vandenynas. Neabejojama, kad šių terpių sąlyčio paviršius nėra statiškas – ledas nuolat kai kur tirpsta, kitur auga. Naujame tyrime nagrinėjama, kaip gali vykti ledo augimas ir kokios galėtų būti ledo plutos savybės.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Mokslininkai į pagalbą pasitelkė Antarktidos ledynų stebėjimus, mat ten galima matyti, kaip kinta apatiniai ledo sluoksnių paviršiai. Yra du būdai, kaip atsiranda naujas ledas: arba vanduo kristalizuojasi tiesiai ant apatinio esamo ledo paviršiaus, arba ledo kristalai formuojasi vandenyje ir kyla aukštyn, tarsi apverstas sniegas.
Antruoju atveju susidaręs ledas turi apie tūkstantį kartų mažiau priemaišų, nei vanduo, iš kurio formavosi; pirmuoju atveju priemaišų irgi mažiau, bet tik dešimt kartų. Tyrėjų teigimu, Europos sąlygomis efektyvesnis turėtų būti antrasis procesas, tad Europos ledo pluta greičiausiai sudaryta iš labai gryno ledo. Net jei ledas auga tiesiogiai, jei jo paviršius išlieka plokščias mikroskopiniu lygiu, priemaišų gausa neturėtų viršyti šimtadalio jūros vandens druskingumo.
Šie atradimai padės ruošiant Europos tyrimų misiją „Europa Clipper“. Vienas iš svarbiausių zondo prietaisų bus radaras, kuriuo tikimasi pažvelgti pro ledą. Priklausomai nuo druskingumo, radaro atspindžiai gali labai skirtis, tad geram stebėjimų interpretavimui reikia ir gero ledo plutos modelio.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Astrobiology“.
Paieška archyve
