Masyvios žvaigždės baigdamos gyvenimą iš baltai-mėlynų ir ryškių pavirsta raudonomis ir dar ryškesnėmis. Visa žvaigždės gyvavimo trukmė siekia keliolika ar keliasdešimt milijonų metų, tuo tarpu virsmas iš pagrindinės sekos į raudonąją supermilžinę trunka tik kelia tūkstantmečius. Toks laikotarpis palyginamas su žmonių civilizacijos istorija, taigi ir su astronominių stebėjimų laikotarpiu.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Dabar grupė mokslininkų pasinaudojo tokiais istoriniais stebėjimais, kad nustatytų keleto ryškių raudonųjų supermilžinių amžių. Iš viso danguje yra 236 žvaigždės, kurių spalvą galima įvertinti plika akimi.
Atidėję visų šių žvaigždžių spalvą ir ryškį atitinkamoje diagramoje, astronomai susikoncetravo į kelias, esančias arti numanomos virsmo zonos – vadinamajame Hercšprungo tarpe. Ten šiuo metu randame tris ryškias žvaigždes – Betelgeizę Oriono žvaigždyne, Antaresą Skorpione ir Vezeną Didžiajame Šunyje. Istoriniuose metraščiuose šios žvaigždės minėtos keletą kartų.
Prieš du tūkstantmečius rašę tiek romėnų, tiek kinų astronomai Betelgeizę įvardijo kaip geltoną žvaigždę, spalva panašią į Saturną. Šiuo metu ji yra tikrai raudona – reikšmingai kitokia, nei apie nulinius metus. Iš šių duomenų mokslininkai daro išvadą, kad Betelgeizė Hercšprungo tarpą kirto maždaug prieš tūkstantį metų. Tai reiškia, kad jos amžius yra maždaug 14 milijonų metų, o masė – 14 Saulės masių.
Alternatyvūs modeliai, atkuriantys šiandienines žvaigždės savybes, negali atkurti dviejų tūkstančių metų senumo duomenų, arba atvirkščiai. Antaresas, priešingai, istoriniuose metraščiuose minimas kaip raudona žvaigždė, kaip ir šiuo metu. Taigi jis raudonąja supermilžine virto seniau. Vezenas šiuo metu yra geltona žvaigždė, bet seniau buvo balta, taigi yra evoliuciškai jaunesnis už Betelgeizę. Šis tyrimas – tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kai istoriniai stebėjimų duomenys padeda daryti naujus atradimus šiandien.
Tyrimo rezultatai „arXiv“.
