Iki „New Horizons“ vizito 2015 metais astronomai galvojo, kad Plutonas yra vientisas ledo ir uolienų rutulys, kuriame greičiausiai nebus daug įvairovės. Bet nuotraukos, padarytos praskridimo metu, šitą įvaizdį apvertė aukštyn kojomis. Plutono paviršiaus struktūrų įvairovė tiesiog stulbina, kai kurios struktūros nepanašios į jokias kitas Saulės sistemoje. Tarp pastarųjų yra ledinių kalvų regionas į pietus nuo garsiosios „širdies“ (Sputniko lygumos).
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Naujame tyrime teigiama, kad regioną suformavo palyginus neseniai vykę ledikalnių išsiveržimai. Ledikalniais vadinami ugnikalnių analogai, iš kurių veržiasi vandens ledo ir skysto vandens mišinys. Jie egzistuoja ne vien Plutone, bet ir, pavyzdžiui Cereroje ar net Žemėje.
Minėtasis Plutono regionas išskirtinis tuo, jog jame dominuoja keli milžiniški kalnai, o paviršius tarp jų nusėtas netvarkingomis švelniai kylančiomis ir besileidžiančiomis kalvomis. Nei eroziniai, nei tektoniniai ar spinduliniai procesai negali suformuoti tokių kalvų, taigi, tyrėjų nuomone, vienintelė galima kilmė yra minkšto vandens ledo srautai.
Plutono paviršiaus atmosferos slėgis yra nykstamai mažas, o temperatūra tokia žema, kad vandens ledas turėtų būti kietas kaip akmuo, tačiau kurį laiką po išsiveržimo ledas išlieka pakankamai minkštas, kad galėtų tekėti ir formuoti kalvas. Visgi kalba eina apie daugiausiai milijonus metų, tikrai ne milijardus. Taigi Plutono gelmėse yra pakankamai šilumos, kad dar palyginus neseniai (geologiniais – ar, šiuo atveju, hadologiniais – masteliais) jame galėjo veržtis ledikalniai.
Ankstesni Plutono modeliai prognozavo, kad tos šilumos tikrai negali užtekti; tie modeliai rėmėsi vertinimais, jog ledinės plutos storis skirtingose Plutono vietose gerokai skiriasi, taigi po pluta negali būti skysto vandens vandenyno. Tačiau egzistuoja ir alternatyvus paaiškinimas plutos storio netolygumui: galbūt vandenynas egzistuoja, tačiau plutos apačioje yra mineralų klatratų sluoksnis.
Šie mineralai veikia kaip puiki šiluminė izoliacija ir neleidžia ledui ištirpti. Bet kai kur gelmių šiluma gali prasiveržti iki paviršiaus ir taip sukuria ledikalnius. Panašu, kad šis modelis teisingesnis, taigi Plutono gelmės yra šiltesnės, nei manyta iki šiol. Kaip jos išliko tokios šiltos visus puspenkto milijardo metų nuo susiformavimo – atsakymo kol kas neturime. Bet tai tik dar sykį įrodo, jog ir nykštukinės planetos, tokios kaip Plutonas, slepia daug įvairiausių įdomybių.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature Communications“.
