Miško šiukšlėse palaidoti ar medžiuose išdygę grybai gali sudaryti tylių ir gana savarankiškų organizmų įspūdį, tačiau naujas tyrimas rodo, kad jie gali būti bendravimo čempionai, rašo „The Guardian“.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Atlikus grybų vienas kitam siunčiamų elektrinių signalų matematinę analizę, buvo nustatyti modeliai, kurie yra labai panašūs į žmogaus kalbą.
Ankstesni tyrimai parodė, kad grybai elektros impulsus perduoda ilgomis požeminėmis siūlinėmis struktūromis, vadinamomis hifais, panašiai kaip žmogaus nervinės ląstelės perduoda informaciją.
Netgi nustatyta, kad šių impulsų sužadinimo dažnis padidėja, kai medieną virškinančių grybų hifai liečiasi su medienos blokeliais, todėl yra tikimybė, kad grybai naudoja šią elektrinę „kalbą“, kad pasidalytų informacija apie maistą ar sužalojimus su toli esančiomis savo dalimis arba su hifais sujungtais partneriais, pavyzdžiui, medžiais.
Tačiau ar šie elektrinio aktyvumo srautai turi ką nors bendro su žmogaus kalba?
Siekdamas tai ištirti, profesorius Andrew Adamatzkis iš Vakarų Anglijos universiteto netradicinių skaičiavimų laboratorijos Bristolyje analizavo keturių rūšių grybų – enoki, alksniabudžių, vaiduoklinių ir vikšrinių grybų – sukeliamų elektrinių šuolių modelius.
Jis tai padarė įterpdamas mažyčius mikroelektrodus į substratus, kuriuos kolonizuoja jų hifų gijų kratinys, – gribieną.
„Nežinome, ar yra tiesioginis ryšys tarp grybų ir žmogaus kalbos. Galbūt ne, – sakė A. Adamatzkis. – Kita vertus, skirtingų klasių, šeimų ir rūšių gyvuosiuose substratuose yra daug informacijos apdorojimo panašumų. Man tiesiog buvo smalsu palyginti.“
Alksniabudės, augančios ant pūvančios medienos ir kurių vaisiakūniai primena banguojančias glaudžiai suspaustų koralų bangas, sukūrė sudėtingiausius „sakinius“ iš visų.
Labiausiai tikėtinos šių elektrinio aktyvumo bangų priežastys yra grybų vientisumo palaikymas – panašiai kaip vilkų kaukimas siekiant palaikyti gaujos vientisumą, – arba pranešimai apie naujai atrastus viliojančius ir atbaidančius šaltinius kitoms jų grybienos dalims, pasiūlė A. Adamtzkis.
„Yra ir kitas variantas – jie nieko nesako, – sakė jis. – Besiskleidžiantys grybienos galiukai yra elektriškai įkrauti, todėl, kai jie praeina pro diferencinių elektrodų porą, užfiksuojamas potencialų skirtumo šuolis.“
Jis pridūrė, kad ir kas būtų šie „įvykiai“, jie nėra atsitiktiniai.
Nepaisant to, kiti mokslininkai norėtų gauti daugiau įrodymų, kad galėtų juos pripažinti kaip kalbos formą. Anksčiau grybų tinkluose buvo užfiksuoti ir kiti pulsuojančios elgsenos tipai, pavyzdžiui, pulsuojantis maistinių medžiagų pernešimas, kurį galbūt sukelia ritmingas augimas, kai grybai ieško maisto.
Paieška archyve
