Kalbant apie gyvybės už Saulės sistemos ribų paieškas, dažnai minimi biopėdsakai – cheminiai junginiai, kurių egzistavimas atmosferoje reikštų gyvybės egzistavimą planetoje.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Problema su tokia paieškų strategija yra ta, kad gyvybė gali būti labai įvairi, tad ir biopėdsakų įvairovė – milžiniška. Nežinodami, ko konkrečiai ieškoti, galime nepastebėti svarbių pėdsakų.
Dabar grupė mokslininkų pasiūlė alternatyvą – vertinti planetų sudėtingumą. Jei žiūrėtume į Saulės sistemos planetas iš toli – taip toli, kad matytume tik vieną pikselį – Žemės skleidžiama bei atspindima šviesa būtų daug įvairesnė, nei kitų planetų. Iš dalies įvairovė kyla dėl vandenynų ir žemynų skirtumo, bet taip pat ir dėl biosferos – miškų, pievų, fitoplanktono telkinių – egzistavimo. Šią įvairovę galima išreikšti kaip tam tikrą statistinį sudėtingumo įvertį.
Tą mokslininkai padarė naudodami algoritmą, vadinamą „epsilon“ mašina. Tokie algoritmai naudojami, pavyzdžiui, analizuojant neuronų sąveika smegenyse ar paukščių būrių judėjimą. Ištyrę juo įvairių Žemės regionų bei kitų planetų spinduliuotę, jie nustatė, kad regiono sudėtingumas – paviršių įvairovė – gerai koreliuoja su gaunamais sudėtingumo įvertinimais, o Žemės sudėtingumas maždaug pusantro karto viršija kitų planetų.
Tyrinėjant egzoplanetas, sudėtingumą būtų galima apskaičiuoti turint stebėjimų duomenis, rodančius, kaip planetos skleidžiama bei atspindima šviesa kinta jai sukantis aplink žvaigždę ir savo ašį. Aukščiausio sudėtingumo planetos būtų įdomiausi taikiniai tolesniems detaliems stebėjimams ir gyvybės paieškoms.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature Astronomy“.
