Laiko kristalas nėra kažkoks fizinis daiktas. Tai – kvantinių dalelių sistema, kuri būdama žemiausios energijos stadijoje pasižymi periodiniu, pasikartojančiu dalelių judėjimu. Mokslininkai teigia, kad laiko kristalams jau laikas peržengti laboratorijos slenkstį. Naujas pasiekimas gali paspartinti šį procesą.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Laiko kristalo koncepcija yra pakankamai jauna. Įprastas kristalas – ledas, deimantas, druska ar kas tik norit – pasižymi tvarkinga pasikartojančia struktūra. Laiko kristalas yra panašus, bet tas pasikartojimas yra ne fizinis, o laike. Laiko kristalai kambario temperatūroje gali egzistuoti pakankamai ilgą laiką, nors po truputį praranda energiją. Šį fenomeną mokslininkai stebėjo įvairiose sistemose, bet tik laboratorijoje.
Naujame tyrime mokslininkai stebėjo nuo aplinkos neatskirtą laiko kristalą. Jis buvo sukurtas paleidžiant du lazerio spindulius į magnio fluorido stiklo rezonatorių, kurio skersmuo siekė vos vieną milimetrą. Taip sukurtas grynai optinis laiko kristalas, kuris išvengia energijos praradimo, nes jos pasisemia iš aplinkos – iš lazerių.
Įdomu, kad laiko kristalo periodiškumas nesutampa su lazerių pulsais. Ir būtent tai šį išradimą gali paversti labai naudingu. Tas specifinis periodiškumas gali praversti kuriant matavimo technologijas – dažnio ar laiko. Mokslininkai nedetalizuoja, kokiuose prietaisuose galėtume pamatyti tokias fotonines laiko kristalų sistemas, tačiau jie teigia, kad tai būtų labai mažas, lengvas ir stabilus prietaisas.
Laiko kristalo principas buvo sugalvotas tik 2012 metais. Tai – amerikiečių teorinės fizikos mokslininko, Nobelio premijos laureato Franko Wilczeko idėja. Mokslininkai kelis metus nesutarė, ar laiko kristalų idėja kvantinėje fizikoje apskritai yra įmanoma. Vėliau diskusijos peraugo į tai, ar laiko kristalai gali egzistuoti tik uždarose sistemose. Na, o dabar mokslininkai kalba apie tai, kad laiko kristalai galėtų būti naudojami ir labai tiksliuose radiobangų šaltiniuose ir laiko matavimo prietaisuose.
