Amerikos profesorius Richardas Johnsonas sukūrė statistika paremta metodiką, leidžiančią atskirti originalius meno kūrinius nuo suklastotų. Projektas pristatytas Vincento van Gogho muziejaus Amsterdame vadovybei.
R. Johnsonas ir jo matematikų grupė išbandė savo teoriją, lygindami 101 paveikslų, iš kurių viena dalis buvo nutapyta paties V. van Gogho, o kita – kopijuotojų. Naujoji metodika buvo pavadinta stilometrija.
Stilometrinių lyginimų dėka mokslininkai išskiria tam tikrus sąlyginius komponentus ir tiria jų tarpusavio statistines sąsajas. Toliau šie duomenys naudojami, sudarant aiškias klastotes ir galimas klastotes.
Teoriškai kai kurie bruožai, būdingi tik vienam dailininkui, turi pasikartoti kiekviename jo paveiksle. Tokių būdingų bruožų nebuvimas rodo, kad pasidarbavo kopijuotojas. Panašūs tyrimai seniai ir pakankamai sėkmingai buvo naudojami su tekstais (turinio analizė).
R. Johnsono grupė įsitikinusi, kad jų sukurtą metodiką galima pritaikyti ir tapybos darbams, ir tekstams, ir muzikiniams kūriniams.
V. van Gogho atveju mokslininkai tikisi nustatyti, ar 1987 metais už 39,9 mln. dolerių japonų kolekcininko Jasuo Goto pirktas natiurmortas „Penkiolika saulėgražų vazoje“ yra kopija.
