Viduramžiais kariai naudodavo vielinio audinio šarvus. Jie buvo santykinai lengvi, lankstūs ir neblogai apsaugodavo nuo pjūvių. Dabar mokslininkai panašų 3D spausdintuvais gaminamą audinį norėtų panaudoti šiek tiek kitaip – jis praverstų ir medicinoje, ir karyboje, ir laikinose statybose.
© Nanyang Technological University
Iš tikrųjų, vieliniai šarvai yra naudojami ir šiandien. Jie neblogai apsaugo nuo pjūvių ir gali būti paslėpti po įprasta riaušių policijos uniforma. Be to, tokį audinį kartais naudoja ir su rykliais dirbantys narai.
Bet šįkart ne apie tai. Singapūro mokslininkai sukūrė naują 3D spausdintuvu gaminamą medžiagą, kuri yra minkšta, kai yra, pavyzdžiui, gaminama ar transportuojama, bet gali būti paversta kieta, kai to reikia. Ir jos kūrėjai, kaip jau supratote, įkvėpimo sėmėsi iš viduramžių šarvų. Na, ir vakuuminėse pakuotėse pardavinėjamų pupelių.
Mokslininkai iš nailono atspausdino ypatingą medžiagą. Ją sudaro daugybė kietų dalių, bet jos susipina į labai lankstų audinį – visai kaip tie vieliniai šarvai. Tokią medžiagą labai lengva transportuoti – ją galima vežti suvyniotą į didelius rulonus. Be to, ją galima pjaustyti pakankamai lengvai, o ir sujungti kelis gabalus į vieną nebūtų labai sunku. Tačiau prireikus ją galima paversti ypatingai standžia statybine medžiaga.
Medžiagos lakštas dedamas į plastikinį maišelį ir iš jo pašalinamas oras. Jis suspaudžia skirtingus segmentus, padidindamas kontakto taškų skaičių 25 kartus. Segmentų forma yra tam pritaikyta – jie tarsi susirakina tarpusavyje. Tiesa, panašų efektą galite pastebėti parduotuvėje – vakuuminės pakuotės yra standžios. Mokslininkai teigia, kad taip medžiagos standumas išauga 25 kartus. Bandymuose paaiškėjo, kad taip pagamintas plastikinis tiltelis gali išlaikyti 50 kartų didesnį svorį nei sveria pats. Be to, jis yra atsparus smūgiams. Tik kam reikia tokių galimybių?
Toks audinys praverstų kuriant lengvus egzoskeletus, lėktuvų detales, laikinus tiltus ar net neperšaunamus šarvus. Dabar kieti tuščiaviduriai lakštai turi būti spausdinami su dviem paviršiais arba klijuojami. Tai reiškia, kad kiekvienos detalės gamyba užtrunka labai ilgai. Modeliuotojai, prototipų kūrėjai ir galbūt net medicininių protezų gamintojai galėtų įsigyti tokio lankstaus audinio, kuris būtų gaminamas masiniu būdu. Jie iš jo išpjautų norimas formas ir jas vakuumuotų specialiuose maišeliuose. Taip būtų gaunami labai lengvi tuščiaviduriai objektai, pasižymintys paslėpta karkasine struktūra. Tą daiktą būtų galima naudoti arba skenuoti tolimesnėms gamybos stadijoms. Iš šios medžiagos galima pagaminti įtvarą lūžusiai kojai. Ar laikiną tiltą po gamtinės katastrofos. Vėliau tą vakuuminę pakuotę galima pašalinti ir medžiagą susivynioti ateičiai.
Be to, tie vakuuminiai maišai nėra vienintelis būdas suteikti šiai medžiagai standumo. Mokslininkai jau eksperimentuoja su magnetiniais, elektriniais ir net terminiais jungikliais. Pačią medžiagą galima spausdinti iš plastiko ar metalo, keičianti ir segmentų dydį.
