Naujajame tyrime nustatyta, kad Jupiterio palydovo Ganimedo, didžiausio Saulės sistemos palydovo, danguje astronomai pirmą kartą aptiko vandens garų požymių.
Šiame montaže – pagrindiniai Jupiterio palydovai (iš viršaus į apačią) – Ija, Europa, Ganimedas, Kalista
Vandeningas palydovas
Šis atradimas gali padėti išsiaiškinti panašias vandeningas atmosferas, kurios gali gaubti kitus Saulės sistemos kūnus, teigė mokslininkai.
Ankstesni tyrimai rodė, kad Ganimede, kuris yra didesnis už Merkurijų ir tik šiek tiek mažesnis už Marsą, gali būti daugiau vandens nei visuose Žemės vandenynuose kartu sudėjus. Bet koks skystas vanduo Ganimede turėtų slėptis apie 160 km po jo pluta.
Ankstesniuose darbuose buvo daroma prielaida, kad Ganimedo paviršiaus ledas iš kieto kūno gali virsti tiesiai į dujas, praleisdamas skystą formą, todėl vandens garai galėtų sudaryti dalį plonos milžiniško mėnulio atmosferos. Tačiau šio vandens įrodymų nepavyko rasti – iki šiol.
Žema temperatūra
Naujajame tyrime mokslininkai išanalizavo senus ir naujus Ganimedo duomenis, gautus iš NASA kosminio teleskopo „Hubble“. 1998 m. „Hubble“ užfiksavo pirmąsias ultravioletines Ganimedo nuotraukas, įskaitant jo auroras. Spalvingos įelektrintų dujų juostos šiose aurorose padėjo įrodyti, kad Ganimedas turi silpną magnetinį lauką.
Įgyvendindami didelę stebėjimo programą, skirtą NASA misijai į Jupiterį tyrėjai, naudodami „Hubble“, siekė išmatuoti atominio deguonies kiekį Ganimedo atmosferoje. Netikėtai jie aptiko, kad ten beveik nėra atominio deguonies, o tai rodo, kad ankstesnius ultravioletinius signalus reikia paaiškinti kitaip.
Mokslininkai sutelkė dėmesį į tai, kad Ganimedo paviršiaus temperatūra per parą smarkiai kinta: vidurdienį ties ekvatoriumi ji būna apie -123 laipsniai Celsijaus, o naktį – apie -193 laipsniai Celsijaus. Karščiausiose Ganimedo vietose ledas gali būti pakankamai įšilęs, kad virstų garais. Jie pažymėjo, kad skirtumai, pastebėti keliose ultravioletinėse Ganimedo nuotraukose, labai tiksliai atitinka vietas, kuriose pagal klimatą galima tikėtis vandens mėnulio atmosferoje.
„Vandens garai atmosferoje labai gerai atitinka duomenis“, – portalui Space.com sakė pagrindinis tyrimo autorius Lorenzas Rothas, Stokholmo Karališkojo technologijos instituto KTH planetų mokslininkas.
Pagrindinė priežastis, kodėl ankstesniuose tyrimuose nepavyko aptikti vandens Ganimedo atmosferoje, yra ta, kad molekulinio deguonies ultravioletinis signalas yra labai stiprus.
