Saulės žybsniai – trumpi spinduliuotės paryškėjimai palyginus nedideliame plote – būna kelių rūšių. Vieni vadinami daliniais išsiveržimais – jų išmetama medžiaga per lėta, kad įveiktų Saulės gravitaciją. Kiti yra čiurkšliniai – išsviedžia į aplinką siauras medžiagos čiurkšles. Galiausiai, vainikinės masės išmetimai yra medžiagos burbulai, kurie išsiplečia ir lekia tolyn nuo Saulės. Paprastai kiekvieną žybsnį galima priskirti vienai iš šių trijų klasių.
„YouTube“ stopkadras
Jos skiriasi įvairiomis detaliomis savybėmis, tad mokslininkams nėra aišku, kodėl kartais kyla vienokie žybsniai, o kartais – kitokie. Dabar keleto metų senumo duomenyse aptiktas žybsnis, turintis visų trijų klasių savybių.
2016 metų kovo 12-13 dienomis kosminės observatorijos „Solar Dynamics Observatory“ ir „Solar and Heliospheric Observatory“ stebėjo žybsnį Saulės paviršiuje. Iš pradžių žybsnis atrodė kaip besiformuojantis vainikinės masės išmetimas, tačiau nepasiekė tipinio jo pločio; išmestos medžiagos srautas atrodė tarpinis tarp išmetimo ir čiurkšlės. Praėjus pusvalandžiui po žybsnio pradžios, nuo Saulės paviršiaus ėmė kilti antras, šaltesnis medžiagos sluoksnis, bet nepabėgo, o nukrito atgal.
Pirminio žybsnio panašumas ir į vainikinės masės išmetimus, ir į čiurkšles rodo, kad šiuos išsiveržimus kuria iš esmės tas pats mechanizmas. Tuo tarpu antrinio išsiveržimo egzistavimas rodo, kad ir daliniai išsiveržimai turbūt kuriami iš principo panašiomis sąlygomis, tačiau susiduria su kažkokiu apribojimu, kuris sulaiko juos nuo pabėgimo į tarpplanetinę erdvę.
Šis atradimas padės geriau prognozuoti Saulės aktyvumą, žybsnius ir išsiveržimus ateityje, o tai labai svarbu, plečiantis žmonių veiklai kosmose, mat Saulės žybsniai gali pakenkti ir elektronikai, ir žmonėms.
Tyrimo rezultatai „arXiv“.
