Juodosios skylės, kad ir kokios egzotiškos būtų, iš tiesų yra labai paprasti objektai. Jas galima visiškai aprašyti vos trimis dydžiais: mase, sukimosi sparta ir elektriniu krūviu. Bet taip yra tik tol, kol juodoji skylė egzistuoja pati savaime, vakuume.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Sąveikaudama su aplinka juodoji skylė kartais gali išsikreipti; bent jau taip rodo nauji detalūs skaičiavimai. Mokslininkai išnagrinėjo, kaip besisukanti juodoji skylė reaguoja į išorinį gravitacinį potencialą, pavyzdžiui kuriamą žvaigždės-kompanionės dvinarėje sistemoje.
Jau seniau buvo apskaičiuota, kad nesisukančios juodosios skylės deformuoti išorinė gravitacija negali. Naujasis rezultatas – jei juodoji skylė sukasi, išorinė gravitacija gali ją truputį deformuoti, tačiau tikėtina deformacija yra gerokai mažesnė, nei, pavyzdžiui, tokioje pačioje situacijoje atsidūrusios neutroninės žvaigždės. Toks iškreipimas gali padėti patikrinti reliatyvumo teorijos prognozes, atliekant labai detalius dvinarių sistemų stebėjimus – tiek įprastais teleskopais, tiek gravitacinių bangų detektoriais.
Tiesa, rezultatas apskaičiuotas tik lėtai besisukančiai juodajai skylei; jei ji sukasi greitai, situacija tampa sudėtingesnė ir deformacija gali būti didesnė. Tą apskaičiuoti gal pavyks ateityje.
Tyrimo rezultatai „arXiv“.
