2019 m. astronomų komanda parodė pirmąją kada nors užfiksuotą juodosios skylės nuotrauką. Mokslo bendruomenė tai įvertino kaip didelį proveržį. Dabar ta pati komanda atskleidžia visiškai naują to paties objekto vaizdą: didžiulę juodąją skylę supergigantiškos galaktikos Messier 87 (M87) centre, esančios už 53 milijonų šviesmečių nuo Žemės.
Nauja juodosios skylės nuotrauka © „EHT Collaboration“
„EHT Collaboration“ – tarptautinė mokslininkų komanda, turinti daugiau kaip 300 narių, naudojančių pasaulinį teleskopų tinklą neregėtiems stebėjimams atlikti, parodė juodąją skylę poliarizuotoje šviesoje. Kitaip tariant, tai juodosios skylės magnetinių laukų parašas.
Sujungusi aštuonių tinklo teleskopų visame pasaulyje duomenis, komanda sugebėjo vaizdą priartinti tiek, kad galėtumėte išmatuoti kreditinės kortelės ilgį Mėnulio paviršiuje, sakoma pranešime.
„Dabar matome kitą svarbų įrodymą, kad suprastume, kaip magnetiniai laukai elgiasi aplink juodąsias skyles ir kaip veikla šiame labai kompaktiškame kosmoso regione gali sukelti galingus sraigtus, kurie tęsiasi toli už galaktikos ribų“, – sakė Monika Mościbrodzka, EHT polarimetrijos darbo grupės koordinatorė ir Nyderlandų Radboudo universiteto docentė.
„Šis darbas yra svarbus etapas: šviesos poliarizacija neša informaciją, kuri leidžia mums geriau suprasti fiziką, slypinčią už vaizdo, kurį matėme 2019 m. balandžio mėn., o tai anksčiau nebuvo įmanoma“, – pridūrė kitas grupės koordinatorius Iván Martí-Vidal ir Valencijos universiteto mokslininkas.
Kaip ir poliarizuotų saulės akinių lęšiai, šviesa tampa poliarizuota, kai ji praeina per tam tikrus filtrus, ir tai gali mums padėti sumažinti ryškių objektų atspindį. Žiūrėdama į juodąją skylę poliarizuotoje šviesoje, komanda sugebėjo išsiaiškinti kur kas daugiau informacijos ir susieti magnetinio lauko linijas.
Naujas vaizdas galėtų žymiai pagerinti mūsų supratimą apie juodąsias skyles, ypač kai kalbama apie iš pagrindų sklindančias energines sroves – elgesį, kuris vis dar yra paslaptis astronomams.
Bet kokia medžiaga, kurios nepraryja pati juodoji skylė, užfiksuojama ir išpučiama į gilųjį kosmosą, suformuojant energijos turinčių dalelių srautus. Šie purslai tęsiasi milžiniškus 5000 šviesmečių nuo M87 galaktikos centro, todėl tai yra galaktinis galvosūkis astronomams.
„Stebėjimai rodo, kad juodosios skylės pakraštyje esantys magnetiniai laukai yra pakankamai stiprūs, kad galėtų atstumti karštas dujas ir padėti joms atsispirti gravitacijos traukai“, – sakė Jasonas Dexteris, Kolorado Boulderio universiteto docentas ir EHT darbo grupės koordinatorius. „Tik dujos, kurios praslysta per lauką, gali pasisukti į vidų iki įvykio horizonto“.
