Saulės žybsniai gali pakenkti elektronikai, dėl jų padaugėja vėžinių susirgimų. Jei žybsniai būtų daug stipresni, iškiltų grėsmė didžiajai daliai Žemės gyvų organizmų. Santykinai stiprūs žybsniai, talžantys planetas prie raudonųjų nykštukių, dažnai pateikiami kaip argumentas, kodėl tos planetos greičiausiai nėra tinkamos gyvybei išsivystyti.
Saulės žybsnis © NASA | commons.wikimedia.org
Visgi gali būti, kad jų žala pervertinta – bent jau taip teigia naujo tyrimo autoriai. Tyrėjai pasitelkė trimačius skaitmeninius atmosferų bei klimato modelius ir duomenis apie įvairių žvaigždžių žybsnius.
Taip jie ištyrė žybsnių poveikį atmosferos cheminei sudėčiai. Paaiškėjo, kad poveikis yra reikšmingas: prie mažesnių už Saulę žvaigždžių esančių planetų atmosferos pereina į kitokią pusiausvirą būseną, nei nesant žybsnių.
Į Saulę panašių žvaigždžių planetoms žybsnių poveikis gerokai silpnesnis ir naujos pusiausvyros nesukuria. Mažų žvaigždžių planetų atmosferose žybsniai turėtų sukurti didelius azoto junginių – azoto oksido, dioksido bei rūgšties – kiekius. Šie junginiai gali padėti formuotis gyvybei.
Be to, šiose atmosferose nepranyksta visas ozonas – būtent jo netektis laikoma pagrindiniu žybsnių pavojumi gyvybei, nes ozonas sugeria kenksmingus ultravioletinius spindulius.
Taigi gali būti, kad žvaigždžių žybsniai ne tik nesunaikina gyvybės atsiradimo ir vystymosi galimybių, bet ir šiek tiek padeda jai formuotis.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature Astronomy“.
Paieška archyve
