Nusileisti kitame dangaus kūne – ar tai būtų Mėnulis, ar Marsas – yra labai sudėtinga. Robotiniai aparatai tą turi daryti autonomiškai, bet idealiai tiksliai nurodyti nusileidimo vietos iš anksto neįmanoma. Tai apriboja galimas nusileidimų vietas – reikia ieškoti plačios lygumos su kuo mažiau riedulių bei tvirtu pagrindu, kad net ir kilometrų nukrypimas nuo taikinio nepražudytų visos misijos. Analogiška problema kiltų, jei autonominis zondas bandytų skraidyti virš dangaus kūno paviršiaus ir norėtų nutūpti keliose vietose.
© „Intuitive Machines“
Naujame tyrime pristatoma metodika, kaip šiuos iššūkius įveikti, pasitelkus vaizdų apdorojimo sistemas. Konceptualiai metodika yra labai paprasta: iš judančio aparato padarius keletą paviršiaus nuotraukų truputį skirtingu metu, galima nustatyti judėjimo kryptį. Žinoma, praktikoje atsiranda kliūčių: automatiškai sulyginti nuotraukas trukdo kintantys šešėliai bei perspektyvos efektai.
Visgi šiandieninė programinė įranga tą gali išspręsti, tad aparatas galėtų autonomiškai sekti savo judėjimo kryptį vietinės aplinkos atžvilgiu. Būtent to ir reikia norint tiksliai pasiekti numatytą nusileidimo vietą.
Tyrėjai patikrino, kad metodika puikiai veikia su „Apollo“ misijų metu darytomis nuotraukomis bei su dirbtiniais Mėnulio paviršiaus atvaizdais. Artimiausiais metais ją bus galima patikrinti planuojamų robotinių misijų metu, o po kelių metų galbūt ir pritaikyti praktikoje.
Sistema pasitarnautų ir žmonių pilotuojamoms „Artemis“ misijoms – ir kaip pagalba pilotams, ir suteikdama galimybę iš tyrimų bazės paleisti autonominių zondų.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Journal of Spacecraft and Rockets“.
