Saulės žybsniai ir vainikinės masės išsiveržimai sukelia geomagnetines audras Žemėje, o jos gali pakenkti elektronikai ir žmonių sveikatai.
Naujame tyrime pateikti įrodymai, kad žybsniai gali būti pavojingesni, jei įvyksta netrukus vienas po kito. Atradimas padarytas tyrinėjant vainikinės masės išsiveržimą, įvykusį 2012 metų liepą. Jis pralėkė šalia Žemės, bet jei būtų pataikęs į mūsų planetą, galėjo sukelti audrą, panašią į galingiausią kada nors užfiksuotą – 1859-ųjų Carringtono įvykį.
© NASA/GSFC/SDO
Sumodeliavę to meto Saulės magnetinio lauko vystymąsi bei tarpplanetinės aplinkos savybes, tyrėjai atkūrė išsiveržimą. Vėliau jie pakeitė modelio parametrus, varijuodami žybsnio laiką, praėjusį nuo keturiomis dienomis anksčiau įvykusio išsiveržimo. Paaiškėjo, kad jei vėlesnis išsiveržimas būtų įvykęs anksčiau, ties Žemės orbita jis galėjo būti dar stipresnis. Realaus išsiveržimo greitis netoli žemės siekė 2250 km/s; sprendžiant pagal skaitmeninius modelius, prasidėjęs anksčiau jis galėjo būti net 2750 km/s greičio.
Priežastis, kodėl žybsnis, įvykęs netrukus po kito, yra daug stipresnis, yra efektas, panašus į „oro maišą“, susidarantį už lenktyninio automobilio. Vienas išsiveržimas išvalo dalį Saulės vėjo užpildytos terpės, todėl sekančiam plisti tampa lengviau ir jis mažiau sulėtėja, toldamas nuo žvaigždės.
Šie rezultatai padės geriau prognozuoti Saulės žybsnių ir išsiveržimų poveikį neseniai prasidėjusiame naujame 11 metų aktyvumo cikle.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Solar Physics“.