Baltosios nykštukės – į Saulę panašių žvaigždžių gyvenimo pabaigoje susidarantys objektai – yra labai tankios. Beveik visa Saulės masė suspaudžiama į maždaug Žemės dydžio kūną. Egzistuoja daug teorinių modelių apie jų sandarą, kuriuos galima patikrinti stebint nykštukių šviesio kitimus. Iš kitos pusės, toks patikrinimas yra gana netiesioginis, o norėtųsi medžiagos elgesį ekstremaliomis sąlygomis suprasti betarpiškai.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Naujame tyrime tą pavyko padaryti laboratorijoje.
Nedidelį metilidino (CH) molekulių mėginį patalpinus į specialią auksinę ertmę ir paveikus stipriu lazerio spinduliu, pavyko trumpam sukurti maždaug milimetro dydžio rutuliuką, kuriame medžiagą veikė 450 milijonų atmosferų slėgis ir 3,5 milijono laipsnių temperatūra. Šios sąlygos atitinka išorinę baltosios nykštukės dalį.
Nors sąlygos egzistavo tik mažytę sekundės dalį, to užteko, kad tyrėjai galėtų išmatuoti medžiagos slėgio ir tankio sąryšį, vadinamą būvio lygtimi. Paaiškėjo, kad teoriniai modeliai gana gerai atitinka eksperimento rezultatus. Taigi ankstesniais baltųjų nykštukių tyrimų duomenimis ir modeliais galima pasitikėti.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature“.