Žemę nuo gyvybei pražūtingo Saulės vėjo apsaugo magnetosferą. Ją sukuria dinamo efektas – skystos geležies judėjimas planetos gelmėse. Kadaise skystą branduolį turėjo ir Marsas, tad ir ten buvo globalus magnetinis laukas.
© NASA | commons.wikimedia.org
Jo jau seniai nebeliko, tačiau kada tiksliai magnetinis laukas pranyko, neaišku. Stebėjimai rodo, kad Hellas, Argyre ir Isidis kraterių plutoje nėra įmagnetintų uolienų ir tai įprastai laikoma įrodymu, kad globalaus magnetinio lauko Marse nebuvo šių kraterių formavimosi metu – t.y. prieš 3,9-4,1 milijardo metų. Bet nauji stebėjimai, atlikti zondo „MAVEN“ instrumentais, verčia abejoti tokia interpretacija.
Šie stebėjimai parodė, kad įmagnetintų uolienų pilna dviejų kraterių – Šiaurinio baseino ir Lucus lygumos – plutoje. Šiaurinis baseinas yra didžiausia įduba Saulės sistemoje, galimai susidariusi po milžiniško smūgio – ir bet kuriuo atveju atsiradusi prieš 4,5 milijardo metų. Tuo tarpu Lucus lyguma formavosi prieš 3,7 milijardo metų. Taigi, panašu, globalus magnetinis laukas Marse egzistavo ir prieš 4,5, ir prieš 3,7 milijardo metų.
Nežinome jokio mechanizmo, dėl kurio magnetinis laukas galėjo pranykti, o vėliau atsirasti iš naujo – taigi, belieka daryti išvadą, kad jis egzistavo visą šį laikotarpį. Kaip tuomet paaiškinti Hellas ir kitų kraterių plutą? Tyrėjų teigimu, jei smūgiai, suformavę šiuos kraterius, buvo pakankamai galingi, jie galėjo visiškai išsvaidyti magnetiškų mineralų pilną plutą ir į paviršių iškelti mantijos medžiagą, kuri mažiau reaguoja į globalų magnetinį lauką. Tokią hipotezę patikrinti būtų galima detaliai ištyrus šių kraterių paviršiaus uolienas ir nustačius, kiek labai jos skiriasi nuo likusios Marso plutos.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Science Advances“.
