Plazmos išsiveržimai iš Saulės vainiko sukelia geomagnetines audras ir, kaip ir žybsniai, kelia pavojų žmonėms bei Žemei. Seniai žinoma, kad dalis išsiveržimų susideda bent iš trijų komponentų – išorinio šviesaus krašto, tamsesnės retesnės zonos jo viduje, o dar giliau – vėl šviesaus tankaus branduolio.
© ESA/NASA
Naujame tyrime išsiveržimo plitimas sumodeliuotas naudojantis trimačiu magnetohidrodinaminiu modeliu.
Iš jo paaiškėjo, kad šviesus išsiveržimo pakraštys sudarytas dar iš trijų dalių. Pačioje išorėje yra smūginė banga, kur išsiveržianti plazma susiduria su lėtesniu Saulės vėju ir tarpplanetine medžiaga.
Kiek giliau – burbulą juosianti spiralinės formos juosta, kuria teka elektros srovė; ji palaiko gana apvalią burbulo formą jo plitimo pradžioje.
Dar giliau – magnetinio srauto „virvė“, suteikianti išsiveržimui energiją.
Šios struktūros matomos ir sintetiniuose vaizduose, kuriuos būtų galima gauti šiandieninėmis observatorijomis. Nors kol kas taip detaliai išsiveržimai nėra užfiksuoti, tą gali pavykti padaryti artimiausiu metu.
Tyrimo rezultatai publikuojami „The Astrophysical Journal Letters“.
