Saulės vėjas, – iš žvaigždės plūstantis jonizuotų dujų srautas, – kartais sukelia geomagnetines audras Žemėje, taip pat labai stipriai paveikia palydovus, todėl suprasti jo veikimo principus yra labai svarbu.
© NASA
Parker Saulės zondas (Parker Solar Probe), neseniai pradėjęs tyrinėti mūsų žvaigždę, atrado įdomių vėjo savybių, kurias, pasirodo, gerai paaiškina dar prieš 20 metų sukurtas globalus Saulės magnetinio lauko modelis.
Naujame straipsnyje šio modelio autoriai apžvelgia zondo atradimus ir modelio prognozes. Zondas patvirtino, kad Saulės atmosfera – dujos, dar nepabėgusios nuo žvaigždės – juda aplink ją bendru srautu. Taip pat zondas aptiko magnetinio lauko išsilenkimus – vingius, kuriuose magnetinio lauko kryptis staiga pakinta į priešingą, o paskui vėl grįžta į pradinę.
Tokią savybę paaiškina modelio prognozuojamas Saulės vėjo paleidimo mechanizmas: kartais prie Saulės paviršiaus įvyksta persijungimai tarp magnetinio lauko kilpų, iškylančių ir įkrentančių į Saulę, ir linijų, kurios prie Saulės prikibusios tik vienu galu. Persijungimo metu aplinkinėms dujoms suteikiama daug energijos ir jos gali pabėgti nuo Saulės, tačiau dalis kilpos išlinkimo išlieka ir pabėga kartu. Būtent tokius darinius ir aptiko Parker Saulės zondas.
Tyrimo rezultatai publikuojami „The Astrophysical Journal“.
Nepaisant Saulės vėjo, žybsnių ir kitokio aktyvumo, mūsų žvaigždė, pasirodo, yra gana rami, palyginus su į ją panašiomis. Taip teigia tyrėjų grupė, išnagrinėjusi kelių šimtų panašiai sparčiai besisukančių ir panašią paviršiaus temperatūrą turinčių žvaigždžių kintamumą.
Dauguma iš 369 žvaigždžių pasirodė esančios aktyvesnės už mūsiškę – jų šviesis per trejus metus, kiek tęsėsi stebėjimų duomenys, kito daug labiau. Saulės šviesis keitėsi 0,07 % ribose, kitų žvaigždžių – vidutiniškai penkis kartus daugiau. Visos kitos šių žvaigždžių savybės yra praktiškai neatskiriamos nuo Saulės. Taigi gali būti, kad mūsų žvaigždė irgi kartais būna daug aktyvesnė, nei dabar, arba dėl kažkokių dar nežinomų priežasčių yra ramesnė visą laiką.
Tiesa, įdomu tai, kad išnagrinėjus kitą grupę žvaigždžių, kurių temperatūra panaši į Saulės, bet kurių sukimosi periodo nustatyti nepavyko, jų aktyvumas pasirodė esąs panašus į Saulės. Gali būti, kad egzistuoja kokie nors sistematiški skirtumai tarp žvaigždžių, kurių sukimąsi pavyko išmatuoti, ir likusiųjų; pavyzdžiui, sukimąsi išmatuoti lengviau, kai žvaigždė turi didelių dėmių, o tai gali žymėti labai stiprų kintamumą.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Science“.
