Kiek vandens yra didžiausioje Saulės sistemos planetoje? 1995 metais NASA zondas „Galileo“ pabandė rasti atsakymą – krisdamas į Jupiterio gelmes, jis siuntė informaciją apie deguonies kiekį planetoje, o žinant, kiek yra deguonies, galima apskaičiuoti ir vandens garų kiekį.
© NASA/JPL-Caltech/SwRI/MSSS/Kevin M. Gill
„Galileo“ rezultatai rodė, kad Jupiteris yra ypatingai sausas – deguonies santykinai jame atrodė esą netgi mažiau, nei Saulėje. Bet to zondo duomenys nebuvo patikimi – kai „Galileo“ išsijungė, išmatuota deguonies gausa vis dar augo, tad nebuvo aišku, kokią dalį tikros gausos jis išmatavo. Dabar deguonies gausa ištirta naudojantis „Juno“ duomenimis.
„Juno“ turi mikrobangų detektorių, kuriuo išmatuota 1,25-22 gigahercų dažnio spinduliuotė ir nustatyta vandens garų gausa regione arti Jupiterio pusiaujo. Apskaičiuota, kad ten garų yra maždaug 0,25 % – tai atitinka 2,7 karto didesnę deguonies gausą, nei Saulėje.
Nors gautas rezultatas gerokai didesnis, nei „Galileo“, Jupiteris vis tiek atrodo ganėtinai sausas. Tai leidžia spręsti, kad jo branduolį formavusios protoplanetinės uolienos neturėjo labai daug vandens. Tiesa, kol kas sunku pasakyti, kiek šis rezultatas reprezentatyvus, kalbant apie visą planetą.
Ankstesni „Juno“ duomenys parodė, kad Jupiterio atmosferos savybės labai priklauso nuo platumos, taigi ties pusiauju išmatuota vandens gausa gali gerokai skirtis nuo egzistuojančių arčiau ašigalių.
„Juno“ orbita po truputį keičiasi, taigi ateityje matavimus bus galima pakartoti ir aukštesnėse platumose šiaurės pusrutulyje.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature Astronomy“.
