Saulės audros – vainikinės masės išmetimo reiškiniai ir kitokie ekstremalūs kosmoso orai – kelia pavojų Žemei, ypač mūsų palydovams ir elektroniniams prietaisams.
1868 metais įvykusi audra sudegino telegrafo laidus Kanadoje; jei panaši audra įvyktų dabar, žala elektros infrastruktūrai būtų tikrai didžiulė. Laimei, nuo XIX a. vidurio tokių stiprių audrų daugiau nebuvo, taigi kai kurie mokslininkai galvoja, jog šis vadinamasis Carringtono įvykis buvo unikalus reiškinys.
Asociatyvi nuotr. Pixabay.com
Visgi naujame tyrime daroma išvada, kad taip nėra – Carringtono įvykis buvo ekstremalus, bet panašių audrų galima tikėtis maždaug kas 150 metų.
Tyrėjai pasinaudojo dviem kriterijais, kurie įprastai naudojami Saulės, arba geomagnetinių, audrų aktyvumui matuoti. Vienas, tikslesnis, indeksas remiasi Žemės magnetinio lauko variacijomis ties pusiauju; jis pradėtas skaičiuoti tik 1967 metais. Kitas, nuo 1868 metų matuojamas indeksas, remiasi magnetinio lauko skirtumais tarp šiaurės ir pietų pusrutulių, bet yra gerokai mažiau tikslus.
Tyrėjai sukūrė antrojo indekso verčių parametrizaciją, kuri leido patikslinti jo vertes; gauti rezultatai puikiai atitiko pirmojo indekso duodamą informaciją XX a. antroje pusėje ir šio amžiaus pradžioje.
Pasinaudoję turimais duomenimis, mokslininkai tada galėjo išnagrinėti Saulės audrų intensyvumą per pastaruosius pusantro šimto metų. Jie nustatė, kad vidutiniškai kas trejus metus įvyksta reikšminga Saulės audra, galinti pakenkti palydovams. Kas ketvirtį amžiaus įvyksta milžiniška audra, kuri gali išvesti iš rikiuotės telekomunikacijų įrangą ar sugadinti elektros tiekimo linijas. Carringtono įvykio stiprumo audra, pagal šiuos duomenis, turėtų įvykti maždaug kas 150 metų – būtent tiek laiko praėjo nuo tikrojo įvykio.
Deja, modelis neleidžia prognozuoti, kada bus artimiausias stiprus Saulės išsiveržimas. Tačiau ignoruoti Saulės keliamų grėsmių negalima: bent jau sprendžiant iš aktyvumo variacijų, labai grėsminga audra nėra kažkas unikalaus, o tiesiog ekstremalus normalių reiškinių atvejis.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Geophysical Research Letters“.
