Kai žmonės keliaus į Marsą, jiems reikės įvairios infrastruktūros planetos paviršiuje. Panašu, kad efektyviausias būdas tą infrastruktūrą sukurti yra nusiųsti į Marsą autonomines sistemas, galinčias statyti gyvenamuosius modulius, paruošti dirvą augmenijai ir taip toliau.
Siūlomas bioreaktorius Marso kolonijų statyboms: galėtų duoti pradžią visai pirmųjų kolonistų gyvenvietei
Visgi išlieka klausimas, kokios autonominės sistemos būtų geriausios. Vienas galimas scenarijus susijęs su bakterijomis.
Praeitą savaitę Leideno universitete apginta daktaro disertacija, kurioje analizuojama būtent tokia idėja. Siūloma misija susideda iš trijų pagrindinių komponentų: marsaeigio, bioreaktoriaus ir 3D spausdintuvo. Marsaeigis tarnautų kaip ekskavatorius, iš aplinkos surenkantis paviršių dengiantį regolitą ir juo maitinantis bioreaktorių.
Bioreaktoriaus pagrindinis komponentas būtų bakterijų Shewanella oneidensis kolonija. Šios bakterijos Žemėje gyvena ir tarpsta aplinkose, užterštose sunkiaisiais metalais, pavyzdžiui geležimi. Marso regolite yra daug geležies junginių, o bakterijos galėtų šiuos junginius paversti į magnetitą – geležies oksidą, kurį nuo likusio regolito įmanoma atskirti paprasčiausiu magnetu. Deguonį, reikalingą magnetitui, bakterijos gautų iš šalia augančios dumblių kolonijos. Šie pirmykščiai augalai, gaudami Saulės šviesos, konvertuotų atmosferoje esantį anglies dvideginį į deguonį bei gamintų biomasę, kuri vėliau taptų kompostu.
Skaičiuojama, kad 1400 litrų talpos bioreaktorius per metus galėtų pagaminti apie 350 kilogramų magnetito. Apskritai tokia sistema galėtų veikti kiek ilgiau nei trejus metus – pakankamai, kad sukurtų toną magnetito, kurią 3D spausdintuvu būtų galima paversti daugybe reikalingų daiktų.
Keletas bioreaktorių, nutūpdyti Marse keli metai iki žmonių kelionės, galėtų duoti pradžią visai pirmųjų kolonistų gyvenvietei. Žinoma, bakterijų ir dumblių naudojimas kelia pavojų, kad Marsas bus užterštas žemiška gyvybe, tačiau pristatomuose planuose pasiūlytas sprendimas ir šiam klausimui. Visi bioreaktoriaus produktai iki žmonių atvykimo būtų saugomi uždarose talpose ir neturėtų sąlyčio su Marso aplinka. Vėliau žmonės galėtų juos dezinfekuoti papildomai, kad jie taptų bent tokie pat švarūs, kaip ir astronautų skafandrai.
Su disertacija galite susipažinti Leideno universiteto tinklalapyje.
