NASA kosminis teleskopas „Fermi“ jau daugiau nei dešimt metų stebi dangų, ieškodamas gama spinduliuotės šaltinių. Kartais jis pasižiūri ir į artimus objektus, pavyzdžiui Saulę ir Mėnulį.
Praeitą savaitę paskelbta, kad mažos energijos gama spinduliuotės ruože Mėnulis yra ryškesnis už Saulę. Tokia netikėta situacija susidaro todėl, kad Mėnulio paviršių pasiekia daugybė kosminių spindulių iš už Saulės sistemos ribų. Šios labai didelę energiją turinčios dalelės, įgreitintos supernovose ar aktyviuose galaktikų branduoliuose, pataiko į Mėnulį ir išspinduliuoja gama fotonus.
© NASA/Goddard Space Flight Center Conceptual Image Lab.
Panašūs reiškiniai vyksta ir Žemėje, tačiau ne paviršiuje, o viršutinėje atmosferos dalyje. Be to, Žemės magnetosfera nukreipia daugumą kosminių spindulių tolyn nuo planetos, o Mėnulis tokios apsaugos neturi.
Tuo tarpu Saulės magnetinis laukas taip pat atmuša beveik visus atlekiančius kosminius spindulius, tad ir gama spinduliuotės Saulė beveik neskleidžia. Saulės magnetinis laukas, kintantis 11 metų ciklu, šiek tiek pridengia ir Mėnulį, taigi mūsų palydovo gama spindulių intensyvumas svyruoja tokiu pačiu periodu; svyravimų amplitudė siekia apie 20 %.
Šis atradimas yra labai svarbus planuojant kosmines misijas: astronautai, norintys dirbti Mėnulyje ilgą laiką, turės saugotis pražūtingų spindulių ne tik iš dangaus, bet ir iš pagrindo po kojomis.
