2000 m. astronomai užfiksavo iki tol nematytą reiškinį: „superpliūpsnius“ tolimose žvaigždėse – saulės pliūpsnius, tik daug tūkstančių kartų stipresnius.
Po to buvo atlikta nemažai tyrimų ir mokslininkai nustatė, kad tokie intensyvūs pliūpsniai labiau būdingi jaunoms, greitai besisukančioms žvaigždėms, ir žvaigždėms, kurių didelis magnetinis aktyvumas. Galbūt, spėliojo jie, mūsų daug senesnėje, ramesnėje Saulė tokių audringų pliūpsnių nebus.
„Manoma, kad lėtai besisukančiose, Saulę primenančiose žvaigždėse negali būti tokių intensyvių magnetinių reiškinių kaip superpliūpsniai“, – naujai pasirodžiusiame straipsnyje rašo astronomų komanda, vadovaujama Yutos Notsu iš Kolorado Boulderio universiteto. Deja, aiškėja, kad tokie samprotavimai buvo klaidingi, rašoma sciencealert.com.
Naujoje Keplerio kosminio teleskopo užfiksuotų superpliūpsnių analizėje tyrėjai teigia, kad superpliūpsnius gali skleisti ir Saulės tipo žvaigždės, nors ir daug rečiau nei jaunesnės, didesnio magnetinio aktyvumo žvaigždės.
„Mūsų tyrimai parodo, kad superpliūpsnių pasitaiko retai, – sako Y. Notsu. – Vis dėlto egzistuoja tikimybė, kad toks reiškinys gali nutikti per ateinančius 100 ar daugiau metų.“
Iki šiol mokslininkai yra užfiksavę superpliūpsnius Saulės tipo žvaigždėse – G klasės pagrindinės sekos žvaigždėse, tačiau iki šiol niekas negali iki galo paaiškinti, kas sukelia tokio didelio intensyvumo reiškinius. Iš dalies taip yra todėl, kad trūksta išsamesnių duomenų ir jų analizių.
Siekdami geriau išsiaiškinti šiuos reiškinius, Y. Notsu vadovaujami mokslininkai atliko naujus spektroskopinius Keplerio teleskopo surinktų duomenų tyrimus, taip pat panaudojo Europos kosmoso agentūros žvaigždžių stebėjimo teleskopo „Gaia“ bei „Apache Point“ observatorijos Naujajame Meksike surinktus duomenis.
Iš viso buvo rasta duomenų apie 43 Saulės tipo žvaigždes, kuriose praeityje buvo užfiksuoti superpliūpsniai, ir nors statistinėje jų analizėje nurodyti išsamesni duomenys apie šiuos reiškinius, tyrėjai sako, kad mums vis dėlto reikia dar daugiau duomenų norint suprasti, kokia yra superpliūpsnių tikimybė mūsų Saulėje.
„Reikia atlikti daugiau tyrimų, kad išsiaiškintume superpliūpsnių Saulėje charakteristikas, ir galėtume atsakyti į svarbų klausimą – „Ar mūsų Saulėje gali būti superpliūpsnių?“, – rašo tyrėjai.
„Senų, lėtai besisukančių [užfiksuotų] Saulės tipo žvaigždžių, kuriose būtų fiksuojami superpliūpsniai, skaičius yra labai mažas, tad turimų statistinių duomenų nepakanka.“
Kaip ten bebūtų, pasak Y. Notsu, kuo daugiau mes sužinome apie superpliūpsnius, tuo labiau suprantame, kad nors jie labiau būdingi jaunoms žvaigždėms, vis dėlto ir Saulės tipo žvaigždės nėra apsaugotos nuo šio galingo ir potencialiai labai pavojingo žvaigždžių fenomeno.
„Jaunose žvaigždėse superpliūpsniai fiksuojami kone kas savaitę, – sako Y. Notsu. – Saulės tipo žvaigždėse šis fenomenas pasireiškia vidutiniškai kartą per kelis tūkstančius metų.“
Kol kas turime tik tokias nelabai konkrečias išvadas, todėl nepaprastai svarbu, anot mokslininkų, ateityje surinkti daugiau duonenų ir juos išanalizuoti – ne tik siekiant suprasti, ar yra tikimybė, kad mūsų Saulėje kils superpliūpsnio fenomenas, bet ir siekiant išsiaiškinti, kas mums gali nutikti, jei toks fenomenas vis dėlto pasireikš.
Esami moksliniai tyrimai parodo, kad pakankamai galingas saulės žybsnis gali sunakinti visas šiuo metu mūsų naudojamas technologijas – tai visame pasaulyje sukeltų trilijonų dolerių vertės nuostolių ir sukelti įvairiausias, sunkiai prognozuojamas ir keisčiausias katastrofas.
O jeigu tai būtų nepaprastai galingas superžybsnis – toks, kokį astronomai užfiksavo už šimtų šviesmečių? Tiesą sakant, mokslininkai nelabai žino, kokias pasekmes toks intensyvus reiškinys gali turėti mūsų planetai.
„Kita svarbi užduotis, kurios reikia kuo skubiau imtis – kuo tiksliau ištirti superžybsnių poveikį, – paaiškino Y. Notsu. – Bet jau dabar galima numatyti, kad jie gali sukelti didelio masto elektros tiekimo ir palydovinio ryšio sutrikimus, stiprų spinduliavimą erdvėje... Nuo šiol ši tema turi būti vertinama labai rimtai.“
