Plika akimi jos nepamatytume, tačiau tolimame Visatos kampelyje tūno tokia galaktika, kuri spinduliuoja neįtikėtinais kiekiais. Galaktika, astronomų kataloguose žymima kaip W2246-0526, skleidžia tiek infraraudonosios šviesos, kiek skleistų 350 trilijonų Saulių. Tad tai yra pati šviesiausia iki šiol mokslininkams žinoma galaktika, rašo „Science Alert“.
O kokia tokio švytėjimo paslaptis? Astronomai dar nėra tuo visiškai užtikrinti, tačiau veikiausiai tai yra susiję su naujausiu atradimu. Stebėjimai, vykdyti teleskopų masyvu ALMA (Atacama Large Millimeter/submillimeter Array) leido nustatyti, kad W2246-0526 godžiai susiurbinėja materiją iš bent trijų kaimyninių galaktikų – šia materija yra maitinama supermasyvi juodoji skylė. Astronomai pastebėjo materijos čiuptuvus, besidriekiančius nuo kaimyninių galaktikų į W2246-0526. Stebėtina tai, kad jau šiuose čiuptuvuose materijos kiekis yra toks pats, kaip ir ryjamose galaktikose.
NASA nuotr. / Tarpgalaktinis kanibalizmas: centre esanti galaktika W2246-0526 maitinasi savo kaimynėmis C1, C2 ir C3
„Iš ankstesnių stebėjimų duomenų žinome, kad W2246-0526 turi tris palydovines galaktikas, tačiau neturėjome įrodymų, kad tarp centrinio branduolio ir kaimynių būtų kokios nors sąveikos. Neieškojome kanibališko elgesio požymių ir tikrai to nesitikėjome, tačiau šis stebėjimas ALMA teleskopais akivaizdžiai būtent tai ir parodo“, – sakė astronomas Tanio Díaz-Santosas, atstovaujantis Diego Portales universitetui (Čilė).
Galaktika W2246-0526 nuo mūsų yra nutolusi 12,4 mlrd. šviesmečių atstumu. Jos centre yra kvazaras – neįprastai šviesus ir aktyvus galaktikos branduolys, palaikomas aktyviai besimaitinančios juodosios skylės. Kvazarai yra vieni iš ryškiausių Visatos objektų: jie tiesiog taškosi regimos šviesos ir radijo spektro spinduliais. Spinduliai sklinda nuo medžiagos, supančios juodąją skylę (vadinamojo akrecijos disko). Šiame diske gausu dujų ir dulkių, besisukančių neįtikėtinu greičiu – panašiai, kaip vanduo sukasi prieš nutekėdamas į skylę vonioje.
Dėl šio sukimosi, kurį lemia didžiulė juodosios skylės gravitacinė jėga, generuojama galinga trintis. O tai savo ruožtu skleidžia neregėtus kiekius šviesos. W2246-0526 atveju visą šią šviesą sugeria akrecijos diską supantys dulkių debesys, kurie vėliau sugertą šviesą patys išspinduliuoja jau infraraudonųjų spindulių spektre – dėl to šis kvazaras priskiriamas retam tipui, dar vadinamam karšta, dulkių temdoma galaktika (angl. Hot, Dust-Obscured Galaxy arba Hot DOG) – tokių būna tik maždaug 1 iš 3000 kvazarų.
Visa materija, plūstanti į galaktiką-rajūnę, nebūtinai būna sutraukiama iškart į juodąją skylę. Nors šis centrinis objektas yra iš tiesų milžiniškas (maždaug 4 mlrd. kartų sunkesnis už Saulę), jo rajumas taip pat nėra beribis. Todėl dalis kaimyninių galaktikų medžiagos tiesiog tampa centrinės galaktikos dalimi – vėliau ši materija bus sunaudota formuojantis naujoms žvaigždėms. Bet ir čia ne viskas taip paprasta bei tiesmuka.
Juodosios skylės poveikis yra toks galingas, kad ji išjudina dujų srautus visoje galaktikoje. Fotonų sukuriamas judesio momentas ir energija yra tokie galingi, kad dujos stumiamos tolyn nuo centro – ilgainiui dėl to visa galaktika gali išsidraskyti į gabalus. Na, ir apskritai W2246-0526 galaktika yra labai netipinė. Jau anksčiau nustatyta, kad joje vyksta niekada nesiliauja šviesų šou ir turbulentiškas masės judėjimas.
Naujausi duomenys taip pat parodo, kad šioji galaktika užsiima iškart kelių kaimyninių galaktikų kanibalizmu. O taip pat tai yra pati tolimiausia mokslininkų stebėta galaktika, kurią mokslininkai sugebėjo tiesiogiai užklupti kanibalizmo atvejo metu. Tačiau net tai dar ne viskas. Vis dar esama W2246-0526 paslapčių, kurios labai domina mokslininkus. Pavyzdžiui, galaktikos centro supermasyvi juodoji skylė yra tikra milžinė, tačiau iš tiesų ji turėtų būti dar kur kas didesnė. Juodosios skylės masė lemia viršutinę viso aktyvios galaktikos branduolio šviesumo ribą, bet branduolys yra net apie tris kartus šviesesnis, nei turėtų būti su tokio dydžio juodąja skyle.
Kodėl? Mokslininkai dar nežino. Bet be jokios abejonės norės tai išsiaiškinti. O laiko tam tikrai yra. „Tikėtina, kad toks maitinimasis kaimynėmis jau trunka gana ilgai ir mes tikimės, kad šis tarpgalaktinis apsirijimas tęsis dar bent kelis šimtus milijonų metų“, – sakė T. Díaz-Santosas.
