Visata yra milžiniška. Kai naktį pasižiūrime į dangų, beveik viskas, ką matome plika akimi, yra mūsų galaktikos dalis – žvaigždės, jų spiečiai ar ūkai. Tačiau yra keletas išimčių, kaip Trikampio galaktika, kurią galima matyti ir per Paukščių tako galaktikos žvaigždes.
Šie tolimi žvaigždžių pasauliai randami visoje Visatoje, net ir tolimiausiose jos vietose, jei tik galime surinkti pakankamai šviesos ir pažvelgti taip toli, rašo medium.com.
Dauguma galaktikų yra taip toli, kad net šviesai prireikia milijonų ar net milijardų metų, jog mus pasiektų. Šviesos greitis – 299,792,458 m/s atrodo milžiniškas, tačiau faktas, kad nuo Didžiojo sprogimo praėjo 13,8 mlrd. metų reiškia, jog šviesos nukeliaujamas atstumas yra ribotas.
Gali atrodyti, kad tolimiausia galaktika nuo mūsų maksimaliai bus nutolusi už 13,8 mlrd. šviesmečių, tačiau tai nėra tiesa. Šviesos nukeliaujamą atstumą veikia ir dar vienas faktorius – Visata bėgant laikui plečiasi.
Nuo mūsų labiausiai nutolusios galaktikos tolsta greičiau, nei esančios arčiau mūsų. O todėl, kad Visata plečiasi, dabar matomos galaktikos iš tiesų yra toliau nei tuomet, kai jų šviesa buvo išspinduliuota.
Dabartinė mums žinoma tolimiausia galaktika rekordininkė yra EGS8p7. Nuo jos sklindančiai šviesai prireikė 13,24 metų, kad mus pasiektų. Mes šią galaktiką matome taip, kaip ji atrodė Visatai esant 573 mln. metų amžiaus.
Dėl Visatos plėtimosi iš tiesų EGS8p7 dabar nuo mūsų nutolusi per 30,35 mlrd. šviesmečių.
Jeigu dabar iš EGS8p7 norėtume išsiųsti vieną fotoną, jis mūsų niekuomet nepasiektų dėl tamsiosios energijos ir Visatos plėtimosi.
Vienintelė priežastis, dėl kurios apskritai matome EGS8p7 yra ta, kad šviesą uždengiančios neutralios dujos šios galaktikos pusėje yra gana retos.
Ir EGS8p7 visuomet rekordininke nebus. Mes matome tik tas galaktikas, kurias leidžia pamatyti mūsų įranga, kurių visiškai neuždengia dujos ir kurios yra ryškiausios.
Galime tikėtis, kad ateityje teleskopai, kaip Jameso Webbo, padės rasti dar tolimesnių žvaigždžių pasaulių.
