Juodosios bedugnės horizontas gali būti lygi tuščia erdvė ar plieskianti ugnies siena. Viskas priklauso nuo požiūrio taško.
Ši idėja siūlo galimą informacijos sunaikinimo juodosiose bedugnėse (JB) paradokso sprendimą. Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Stephenas Hawkingas ir Jacobas Bekensteinas parodė, kad JB spinduliuoja. Šalia įvykių horizonto – erdvės taško iš už kurio netgi šviesa negali ištrūkti – spontaniškai formuojasi dalelių poros ir kartais viena iš jų patenka į JB, o kita nuskrieja šalin, taip formuodama silpną nuo įvykių horizonto skriejančių dalelių srautą.
Taip JB netenka masės ir galiausiai ji išgaruoja. Bet kas nutinka su jos turima informacija? Kvantų mechanikos dėsniai teigia, kad informacija negali būti sunaikinta, tad fizikai manė, kad ji turi sklisti vadinamosios Hawkingo radiacijos pavidalu.
2012 metais fizikai susizgribo, kad taip kyla kita problema: JB ugniasienės paradoksas. Jei radiacija neša informaciją, tada bet kokia išspinduliuota dalelė turi išlaikyti kvantinį ryšį, vadinamąjį susietumą, su į JB krentančia dalele ir visomis anksčiau išspinduliuotomis dalelėmis. Kvantų mechanika tai draudžia: dalelė vienu metu gali būti visiškai susieta tik su viena dalele. Poligamiškojo susietumo nutraukimas įvykių horizonte sukuria daugybę energijos ir suformuoja ugniasienę – kurią savo ruožtu draudžia bendrasis reliatyvumas.
Dabar Werneris Israelis ir Karunas Thanjavuras iš Victoria universiteto Britų Kolumbijoje, Kanadoje, teigia, kad šalia horizonto ugniasienė yra – bet ją sukelia visai kas kita.
Norint išsilaikyti juodosios bedugnės horizonte, reikia nuo jo judėti tolyn. Dėl Unruho efekto, greitėjant atrodys, kad aplinkinė tuščia erdvė aplink jus kaista. Skriejant nuo Saulės masės juodosios bedugnė, ši temperatūra gali siekti 1010 kelvinų, sako Israelis.
„Jaustumėtės it gaubiamas liepsnų, – sako jis. – Tai yra asmeninė jūsų ugniasienė.“
Bet tolimiems stebėtojams Hawkingo spinduliavimas yra labai mažos energijos. Israelis sako, kad dėl to dalelėms susisieti neįmanoma nei vienu atveju, sako jis.
Tai reiškia, kad susietumo monogamija pavojus negresia, paaiškina Israelis. Be to, tai yra dalinis informacijos paradokso sprendimas: jei sviesite medžiagą į juodąją bedugnę, jos informaciją atgal išspinduliuos ugniasienė. Jeigu į juodąją bedugnę nepakliūna jokia informacija, tai jokia informacija ir neprarandama.
Kadangi gretimam ir tolimam stebėtojui fizika veikia taip pat, informacija neprarandama nė vienu atveju, tvirtina jie.
Steve'as Giddingsas iš Kalifornijos universiteto, Santa Barbaroje, sako, kad standartinė kvantų teorija visų Israelio teiginių neremia. Iš tiesų, jis mano, kad gal reikėtų paredaguoti kvantinio lauko teoriją, kad informacija galėtų išsigauti ir nesukurdama ugniasienės. „Turime priežasčių manyti, kad reikia naujo mechanizmo, naujo istorijos ingrediento“, – sako jis.
Paieška archyve
