Sukurti dirbtinės gravitacijos laukus, kurie galėtų funkcionuoti, pavyzdžiui, darbuojantis kosmose – tikslas, kurį pasiekti mėgina ne tik mokslinės fantastikos autoriai, bet ir mokslininkai. Idėjų būta visokių, tačiau įgyvendinti jų kol kas nėra pavykę. O štai Namiuro universiteto (Belgija) mokslininkas André Füzfa ištobulino metodą, kuris leistų žmonėms kontroliuoti gravitaciją – maža to, tai galima pasiekti turimomis technologijomis.
A. Fuzfa matematiškai pagrindžia veikimo principą įrenginio, kuris leistų manipuliuoti traukos jėga (gravitacija) ir surengti beprecedenčius eksperimentus, kurių metu būtų galima stebėti, kaip magnetiniai laukai iškreivina erdvėlaikį. Jo pasiūlymas išdėstytas straipsnyje „How Current Loops and Solenoids Curve Space-time“ (Kaip indukcinės ritės ir solenoidai iškreivina erdvėlaikį).
Jame mokslininkas išreiškia savo nusivylimą, jog gravitaciniai laukai tyrinėjami pasyviais metodais. Norėdamas išjudinti šią tyrinėjimų sritį iš metodologinio sąstingio, belgų fizikas siūlo tam tikslui „įdarbinti“ jau turimas technologijas – konkrečiau, superlaidžiuosius magnetus, kokie įrengti CERN laboratorijoje ar termobranduoliniame ITER reaktoriuje.
„Pagaliau sugalvojome eksperimentinę bazę, kurią būtų galima įrengti turimomis technologijomis, pvz., naudojant superlaidžiąsias rites“, – rašo A. Fuzfa.
Milžiniškos superlaidžiosios indukcinės ritės visų pirma galėtų generuoti dirbtinės gravitacijos lauką. Tai ir būtų pirmasis eksperimentas. Kitas žingsnis – tokio lauko aptikimas ypač jautriais interferometrais (optiniais įrenginiais, kurių veikimas grindžiamas šviesos interferencijos reiškiniu).
Jau vykdyti pilotiniai eksperimentai leidžia manyti, kad elektros srove generuojami dirbtinės gravitacijos laukai gali būti aptinkami per erdvėlaikio geometrijos pokyčius. A. Fuzfa įsitikinęs, kad toks efektas yra ekvivalentiškumo principo pasekmė.
„Pagal ekvivalentiškumo principą (kuris yra A. Einšteino bendrosios reliatyvumo teorijos esmė) galima sakyti, kad visos energijos rūšys generuoja gravitaciją ir yra jos veikiamos visiškai taip pat, – rašo A. Fuzfa. – Labiausiai paplitęs gravitacijos šaltinis yra inertinė masė. Ją turintys objektai (pvz., žvaigždės, planetos) kuria ilgalaikius gravitacinius laukus. Tačiau jų kūrimui masė nėra būtina. Tam turėtų pakakti ir elektromagnetinių laukų. Tokius dirbtinius gravitacijos laukus būtų galima pagal poreikius junginėti ir reguliuoti.“
A. Fuzfos siūlomiems eksperimentams reikėtų nemenkų energetinių išteklių, bet jei jie pavyktų, žmonės įgautų galią įvaldyti „paskutiniąją iš keturių fundamentaliųjų jėgų“.
