Su didele galia randasi ir didelė atsakomybė. Mums vis stipriau gniaužiant Žemę, stiprėja ir tikimybė sunaikinti ją, ar bent jau save. Tačiau tokios perspektyvos svarba nublanksta, pagalvojus, kad galbūt turime galią nuveikti kai ką dar blogesnio.
Mes galime sunaikinti visatą.
Pamenate rypavimus, kai CERN rengėsi pradėti dalelių daužymą savo Didžiajame hadronų greitintuve (LHC)? Keletas pasaulio pabaigos pranašų įspėjo, kad tai gali atverti vartus apokalipsei.
Šį egzistencinį nerimą sukėlė itin didelės energijos protonų susidūrimo perspektyva. Einšteino bendroji reliatyvumo teorija teigia, kad toks energijos sukoncentravimas tūryje, mažesniame už atomą, gali iškreipti erdvę ir laiką pakankamai, kad visatos audinyje praplėštų skylę. Ši „mini juodoji skylė“ galėtų greitai išsiplėsti ir apimti visą kosmosą.
CERN tokią galimybę vertino pakankami rimtai, kad vykdytų nuodugnų darbo vietos sveikatos ir saugumo vertinimą. 2008 m. jie pareiškė, kad tokios katastrofos scenarijus praktiškai neįmanomas. Toks vertinimas tebegalioja, nors LHC dabar veikia beveik dvigubai didesne galia.
Tačiau tai nereiškia, kad galime būti visai ramūs. Taip yra, nes Higgso bozonas, atrastas LHC 2012 metais, suteikė priežastį mums manyti, kad visatą sunaikinti galime visai kitu būdu.
Šį pavojų pirmą kartą 2008 m. nurodė fizikai Lawrence'as Kraussas ir Jamesas Dentas, abu tada dirbę Case Western Reserve universitete Klivlende, Ohajuje. Bėda ta, sakė jie, kad visatą valdo kvantų fizikos taisyklės, kur sistemos stebėjimas gali paveikti jos būseną.
Šis teiginys gali būti girdėtas kaip Schrödingerio katinas. Šiame mintinime eksperimente katinas padedamas į uždarytą dėžę su mirtinų nuodų kolba, kuri bus atverta, jei įvyks kvantinis įvykis: radioaktyvus atomo skilimas. Remiantis standartine kvantų teorijos interpretacija, kol dėžė uždaryta, katinas yra kartu gyvas ir miręs. Būtent dėžės atidarymas ir katino būsenos stebėjimas apsprendžia radioaktyviojo skilimo įvykį. Kitaip tariant, žmogaus stebėjimas pakeičia sistemos būseną.
Kraussas ir Dentas iškėlė mintį, kad kažkas panašaus pritaikytina visatai. Teoriškai įmanoma aprašyti kvantinę kosmoso būseną. Jis kinta tarp skirtingų būsenų, visai kaip radioaktyvus atomas Schrödingerio katino eksperimente, ir jį gali panašai paveikti – teoriškai – žmogaus stebėjimai.
Stebėjimas kažko, kas yra viso kosmoso savybė, tarkime, visatos plėtimą spartinančios tamsiosios energijos, gali pakeisti staigų pokytį iš buvimo dviejų būsenų mišiniu į buvimą vienos apibrėžtos būsenos. Taigi, žvelgimo į supernovą gali pakakti visatos kvantinės būsenos pakeitimui. Tai gali tiesiog „perjungti“ visatos būseną, perkeldama ją ten, kur ji buvo prieš kelis momentus. Bet yra ir menka katastrofos tikimybė.
Taip yra, nes gyvename, kaip fizikai vadina, netikrame vakuume (false vacuum) – iš esmė, nestabilioje laiko ir erdvės konfigūracijoje. Tai reiškia, kad visatos kvantinė būsena palengva juda link stabilesnės. Tačiau stebėjimas galėtų perkelti į tą būseną staiga. Visata staiga nustotų egzistuoti, tada vėl atsirastų kaip naujas, stabilesnis kosmosas – be mūsų jame.
Nieko keisto, kad pirmą kartą iškėlus, ši idėja buvo kontroversiška, nemaža dalimi dėl to, kad nežinojome, ar gyvename netikrame vakuume.Tačiau kai kurios Higso bozono savybės rodo, kad taip yra. „Dėl šio atradimo mūsų aptarti klausimai darosi aktualesni,“ sako Kraussas, dabar dirbantis Arizonos valstijos universitete.
Nežinome užtikrintai, ar kosmoso stebėjimas gali pakeisti jo kvantinę būseną. Jei taip, tai išties galėtume sukelti savo visatos žūtį. Bet kaip ir LHC juodųjų bedugnių baimė, tai neturėtų drumsti jūsų miego; Kraussas sako, kad tai tėra mintinis eksperimentas, o ne gresiančios neišvengiamos prapulties įrodymas.
