NASA zondas „Dawn“ dar labiau priartėjo prie nykštukinės planetos Cereros ir Žemėn parsiuntė iš beprecedenčio artumo darytų Cereros paviršiaus fotografijų. Ne, gluminantys šviesuliai iš ten niekur nedingo. Ir nors šviesuliai nuotraukose matomi gerokai aiškiau, įminti jų mįslės tai nepadėjo. Veikiau priešingai: iš arčiau nufotografuotos ryškios šviesos dėmės mokslininkams užminė naujų mįslių. Beje, spustelėkite fotografiją ir įsižiūrėkite – ar tie šviesuliai neprimena iš orbitos matomų Žemės miestų žiburių naktį?
Savaime suprantama, tai – tik vizualinis panašumas, su tikrove, deja, neturintis nieko bendro. Ir todėl, kad tie „Cereros miestai“ apšviesti dieną (kai krateris su šviesuliais atgręžtas į Saulę), ir todėl, kad, mokslininkai įsitikinimu, tai yra atspindėtos šviesos šaltiniai. Tačiau čia ir prasideda naujosios mįslės.
Praėjusį savaitgalį zondas „Dawn“ prie Cereros priartėjo 7,2 tūkst. km nuotoliu ir ryškiąsias šviesos dėmes krateryje nufotografavo dar didesne skiriamąja geba. Šios nuotraukos patvirtino ankstesnių stebėjimų išvadas – šios dėmės yra keleto smulkesnių šviesos šaltinių telkiniai, spiečiai.
Vis dėlto tyrėjai kol kas neturi atsakymų į klausimą, kokia yra šių šviesos šaltinių kilmė ir sudėtis. Jie ir toliau neatmeta druskingų lygumų ir gigantiškų ledo vulkanų hipotezių.
Tačiau iš arti pamatyti Cereros šviesuliai mokslininkams užminė naujų klausimų. Kodėl šviesos dėmės egzistuoja tik šioje nykštukinės planetos srityje? Ir kodėl jos susigrupavusios būtent taip?
„Misijos „Dawn“ mokslininkai gali reziumuoti, jog intensyvi šviesa yra atspindėti Saulės spinduliai. Juos atspindi kažkokia itin spindi medžiaga Cereros paviršiuje. Galbūt ledas“, – kalbėjo „Dawn“ misijos vyriausiasis tyrėjas Christopheris Russellas iš Kalifornijos universiteto Los Andžele.
Naujos nuotraukos mokslininkams pateikė ne tik naujų mįslių, bet ir naujų įžvalgų apie kraterio formą, dydį, kitų įdomių geologinių ir kraštovaizdžio struktūrų kraterio dugne. Druskų lygumos ir ledas kol kas yra dominuojančios šio keisto fenomeno paaiškinimo versijos.
Vis dėlto neaišku, kaip tie spinduliai taip pat labai ryškiai atsispindi ir tada, kai krateris nuo spindulių jau lyg ir nusisukęs į regimojo disko pakraštį ar net slepiasi už terminatoriaus juostos. Juk šviesos šaltiniai yra kraterio dugne, tad krateriui atsidūrus palei regimojo disko pakraštį, teoriškai tas švieseles turėtų užstoti kraterio šlaitai?. Toks pastebėjimas dar aktualesnis ir šviesos dėmių pasirodymo atveju – jos ryškiai švyti ne tik atsisukdamos iš tamsiosios Cereros pusės, bet dar būdamos labai menkai apšviestos. Ir apšviestos didžiuliu atspindėjimo kampu (žr. 0:03 min.).
Beje, kol kas internete paviešintas tik senesnių, gegužės 4 d. darytų fotografijų montažas, kai zondas nuo Cereros buvo nutolęs 13,6 tūkst. km:
Deja, kol kas mokslininkai kartoja lyg užsukti: kol zondas nepriartės dar arčiau Cereros, pateikti tikruosius atsakymus yra per anksti.
„Atsakymams tiesiog dar per anksti, – jau anksčiau sakė „Dawn“ misijos direktorius ir vyriausiasis inžinierius Marcas Raymanas. – Yra manančių, kad tai – ledas, bet aš nemanau, kad ši versija būtinai yra labiausiai tikėtina.“
Jis pats labiau linkęs palaikyti druskos telkinių hipotezę. Tiesa, mokslininkas drąsiai patvirtino, kad šviesuliai tikrai nėra šviesos šaltiniai – jie tik atspindi šviesą.
„Taip, tie šviesuliai paslaptingi, bet ne keisti“, – sakė M. Raymanas.
