Daugiau kaip prieš 50 metų fizikas Freemanas Dysonas žurnale „Science“ paskelbė šiek tiek beprotišką idėją – hipotezę apie tai, jog pažengusios civilizacijos gali būti pajėgios savo žvaigždę apgaubti milžinišku sferos pavidalo kokonu, kuris surenka žvaigždės energiją ir kurio viduje verda gyvenimas.
Mokslininkai į tokią idėją pro pirštus nežiūri. Maža to, buvo keletas mokslinių mėginimų visatos tyruose paieškoti infraraudonųjų tokių sferų požymių. Tačiau Bogazicio universiteto (Turkija) fizikai Ibrahimas Semizas ir Salimas Oguras galbūt rado paaiškinimą, kodėl tokių megastruktūrų dar neaptikome ir vargu ar kada nors aptiksime. Jei Daisono sferos egzistuoja, jos turbūt yra gerokai mažesnės nei buvo manoma iki šiol.
F. Daisonui pasiūlius idėją apie kolosalias kosmines buveines, mokslininkai mėgino įsivaizduoti, kaip tokios struktūros galėtų fiziškai funkcionuoti, ypač Saulės tipo žvaigždės atveju. Tiesa, tuomet būtų keletas galbūt sunkiai įgyvendinamų reikalavimų.
Vienas jų – Daisono sfera turėtų būti statoma maždaug 1 astronominio vieneto atstumu nuo žvaigždės. Kaip tik tiek skiria Žemę ir Saulę. Tai reikštų, jog sferos pavidalo statinys būtų sunkiai suvokiamo 300 mln. km skersmens! Kiek tam reikėtų medžiagų! Ką ir kalbėti apie tokiam statybų projektui reikalingą energiją, laiką, kitus išteklius.
Kita bėda – Daisono sferos paviršiuje būtų labai menka gravitacija. Norint ant tokios gyventi, žmonijai reikėtų arba genetinės modifikacijos, arba galingos dirbtinės gravitacijos sistemos. Nė prie vieno iš šių dalykų mums nėra pavykę priartėti net teoriškai.
Ir visai kas kita, jei Daisono sferos projektui būtų pasirinkta ne karšta geltonoji nykštukė, o blausesnė ir vėsesnė baltoji nykštukė, kuri yra ne kas kita, o savo egzistavimą užbaigusios geltonosios nykštukės liekana.
I. Semizas ir S. Oguras samprotauja, kad jei prie Saulės tipo žvaigždės evoliucionavusi civilizacija sugebėtų išgyventi žvaigždės išsipūtimą į raudonąją milžinę ar net novos sprogimą, jos atstovai, ko gero, pajėgtų aplink buvusios žvaigždės vietoje likusią baltąją nykštukę pastatyti Daisono sferą.
Gyvybės zona baltosios nykštukės prieigose būtų gerokai arčiau. Minėti mokslininkai paskaičiavo, kad metro storio sferos sienai aplink baltąją nykštukę reiktų 10²³ kilogramų medžiagos. Tai yra šiek tiek mažiau už mūsų Mėnulį. Maža to, mokslininkų skaičiavimu, tokioje sferoje būtų žemiškajai artima gravitacija.
Tiesa, yra vienas „bet“. Baltosios nykštukės yra gerokai blausesnės už Saulės tipo žvaigždes. Infraraudonieji baltųjų nykštukių pėdsakai gerokai silpnesni ir juos sunkiau aptikti. Jei prie tokių nykštukių egzistuoja civilizacija, gali praeiti dar marios laiko, kol žmonija turės pakankamai galingus teleskopus, kad juos pavyktų užfiksuoti iš Žemės.