Žemės magnetinis laukas yra generuojamas planetos branduolio sukimosi ir elektrinių srovių sąveikos. Šis laukas savo ruožtu sukuria magnetosferą, kuri tarsi jėgos laukas saugo planetą nuo Saulės vėjo mirtino dvelksmo. Šis magnetinis laukas turi savo pietų ir šiaurės ašigalius, kurie panaudojami ir navigacijos tikslais. Tik kad jie nėra statiški, niekas jų prie Žemės paviršiaus neprikalė: dėl elektrinės srovės variacijų magnetiniai ašigaliai gali nukeliauti iki 16 km per metus.
Pats magnetinis laukas taip pat nėra nekintamas: maždaug kas 450 tūkst. metų ašigaliai persiverčia, apsikeičia vietomis. Todėl Žemės magnetinis pietų ašigalis atsiranda geografinėje šiaurėje ir atvirkščiai, rašo iflscience.com.
Praėjusį mėnesį Kalifornijos universiteto Santa Kruze (JAV) mokslininkų grupė sugebėjo nustatyti, kad paskutinis ašigalių persivertimas įvyko net prieš 786 tūkst. metų, o šis procesas truko mažiau nei šimtmetį – vieno šiuolaikinio žmogaus gyvenimo trukmę. Nors paprastai tokie įvykiai turėtų trukti tūkstantmečiais.
Panašu, kad mūsų planetos magnetinis laukas jau gerokai vėluoja apsiversti: esama duomenų, kad tokie įvykiai pastaraisiais laikais turėtų būti dažnesni nei prieš šimtus milijonų metų. Gali būti, kad taip yra dėl kieto planetos vidinio branduolio augimo ir skysto išorinio branduolio judėjimo trikdymo, dėl ko mažėja magnetinio lauko stabilumas.
Magnetinio lauko persivertimo ženklų galima pamatyti uolienose: vulkaninėms uolienoms auštant jų metaliniai komponentai orientuojasi pagal magnetinį lauką. Tyrinėjant skirtingus uolienos sluoksnius geologai gali pastebėti, kuria kryptimi „žiūri“ metalų molekulės ir taip nustatyti magnetinio lauko krypti to sluoksnio kristalizavimosi metu.
Europos kosmoso agentūros palydovų trijulė „Swarm“ stebi Žemės magnetinį lauką, vandenynus bei planetos vidinę struktūrą. „Swarm“ moksliniame suvažiavime, šią vasarą įvykusiame Kopenhagoje (Danija) buvo paskelbta, jog magnetinis laukas pastaruosius 10 metų kasmet silpsta maždaug po 5 procentus. Silpstantis arba nestabilus magnetinis laukas gali būti ženklas, kad netrukus įvyks jo persivertimas. Magnetinio lauko stiprumas paprastai šiek tiek svyruoja, tačiau to dabartinis to svyravimo intensyvumas yra neįprastas – magnetinis laukas silpsta maždaug 10 kartų greičiau nei prognozuota anksčiau, o tai yra ženklas, kad netrukus galima laukti ir didžiojo magnetinio lauko įvykio.
Jeigu magnetinis laukas persivers, apsivers ašigaliai, o kompaso rodyklė, kuri anksčiau rodydavo šiaurę, nukryptų į pietus. Žmogui toks pasikeitimas per daug žalos nepridarytų – tereikėtų perdažyti kompaso rodykles. Bet kas nutiktų kitiems gyvūnams?
Kai kurios migruojančios rūšys, pavyzdžiui, jūrų vėžliai ir paukščiai, orientuojasi pagal magnetinį lauką. Ašigalių persivertimas gali smarkiai sutrikdyti jų gebėjimą nustatyti kelionės kryptį.
Dar vienas susirūpinimą keliantis dalykas – kad silpstantis magnetinis laukas, pranašaujantis ašigalių persivertimą, gali reikšti, kad susilpnės Žemės apsauga nuo žalingos Saulės spinduliuotės. Nors nėra jokių archeologinių duomenų apie masinius rūšių išnykimus, susijusius su magnetinio lauko persivertimu ar Saulės vėjo, pasiekiančio Žemę, intensyvumo padidėjimu, elektros tinklai ir palydovinės sistemos gali patirti tam tikrų veikimo sutrikimų.
