Atsakymas juk turėtų būti labai aiškus ir trumpas. Deja, šiuos atveju jis nei aiškus, nei trumpas – 142 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 kelvinų ± dar vienas kitas nulis...
Teorinį temperatūros minimumą (absoliutinį nulį) įsivaizduoti ne taip sunku. O štai teorinį absoliutų temperatūros maksimumą įsivaizduoti kažkodėl sunkiau. (Beje, apie kelionę jų link ne taip seniai rašėme).
„Tiesiog neaišku, ar galima būtų iki begalybės didinti energiją, – paaiškino Dartmuto universiteto fizikas Stephonas Alexanderis. – Tiesa, teoriškai absoliutus temperatūros maksimumas yra įmanomas.“
Bene pagrindinis kandidatas į šį viršutinės temperatūros ribos titulą būtų vadinamoji Planko temperatūra arba 142 nonilijonai (1,42 x 1032) kelvinų. Tai yra aukščiausia įmanoma temperatūra pagal dalelių fizikos standartinio modelio teoriją.
Prieš užsimojant į tokius ekstremumus, S. Alexanderis ragina nepamiršti, kad temperatūra egzistuoja tik tada, kai dalelės sąveikauja ir pasiekia šiluminę pusiausvyrą. „Temperatūros sąvoka neatsiejama nuo sąveikos fenomeno“, – pabrėžia mokslininkas.
Daugelis kosmologų yra linkę manyti, kad karščiausia kada nors tikrovėje pasiekta temperatūra per visą visatos istoriją buvo „keliais nuliais“ vėsesnė už Planko temperatūrą. Pirmosiomis akimirkomis po Didžiojo visatos sprogimo plėtimasis prasidėjo taip staiga, kad jokios dalelės tą akimirką sąveikauti negalėjo. Kad ir kaip fantastiškai tai skambėtų, visata tuo momentu neturėjo išvis jokios temperatūros.
„O po kelių akimirkos dalelių erdvėlaikio bangos sujudino medžiagą ir pastūmėjo jos daleles į šiluminės pusiausvyros būvį. Tą akimirkos dalelę visata galėjo įkaisti iki maždaug 1027 kelvinų, tačiau dėl plėtimosi netrukus ji pradėjo vėsti ir, ko gero, vėsta iki šiol.“
