Supermasyviąsias juodąsias bedugnes, kurios dažniausiai tūno galaktikų centruose, skiria nesuvokiami toliai – milijonai ir net milijardai šviesmečių. Galima įsivaizduoti mokslininkų nustebimą išsiaiškinus, kad šitokiais atstumais viena nuo kitos nutolusios visatos siaubūnės darniai lygiuoja, tarsi visatoje jos lyg karoliukai būtų suvertos ant kažkokių išsiraizgiusių neapčiuopiamų gijų.
Juodosios skylės – vieni mįslingiausių visatos objektų. Apie jose vykstančius reiškinius galima tik spėlioti, nes iš jų ištrūkti nepaliauja net ir greičiausiai visatoje keliaujantys šviesos fotonai. Vis dėlto mokslininkai atrado dar vieną šių paslaptingų dangaus kūnų keistenybę – visos jos vieningai lygiuoja, lyg būtų susietos į darnią sistemą, nors dažniausiai jas (o ypač supermasyviąsias juodąsias bedugnes) skiria neįveikiami toliai, kuriuos šviesa pajėgi nukeliauti tik per milijonus metų.
Atradimas padarytas dangaus gelmes stebint VLT (Very Large Telescope) teleskopu Čilėje. Šiek tiek anksčiau juo dirbę mokslininkai atrado ir kitų šiurpių visatos objektų – kvazarų – lygiavimą. Kvazarai – tai kai kurių galaktikų centruose įsikūrusios nepaprastai aktyvios supermasyvios juodosios skylės, kurios spinduliuoja gerokai intensyviau nei jas supančios žvaigždės ir kaimyninės galaktikos.
Tarptautinė tyrėjų grupė iš Europos pastebėjo, kad kvazaruose tūnančių supermasyviųjų juodųjų skylių sukimosi ašys lygiuoja taip, tarsi tos monstrės būtų suvertos ant bendros po visatą išsiraizgiusios nematomos gijos. Tokias juodąsias skyles supa šiurpiu greičiu besisukantys labai karštis medžiagos diskai – toji medžiaga plazmos ir kitų dalelių pavidalu dažnai iššvirkščiama per juodųjų bedugnių ašigalius ir kosminėje erdvėje nusidriekia dešimtis šviesmečių.
Lježo universiteto (Belgija) astrofiziko Damieno Hutsemekerso vadovaujami mokslininkai teleskopu VLT stebėjo 93 kvazarus, kuriuos skiria milijardai šviesmečių. Jų išspinduliuotas ir tik dabar mūsų teleskopus pasiekiantis vaizdas siekia dar tuos laikus, kai visatai buvo 1/3 dabartinio amžiaus, t. y. apie 4,5 mlrd. metų.
„Pirmiausia mūsų dėmesį atkreipė tokia keistenybė: kai kurių kvazarų sukimosi ašys lygiavo – nors kvazarus skyrė milijardai šviesmečių“, – pasakoja prof. D. Hutsemekersas.
Tuomet tyrėjai nusprendė įvertinti ir kitą momentą – ar sukimosi ašys lygiuoja ne tik tarpusavyje, bet ir visatos struktūros atžvilgiu. Mokslininkai netruko pastebėti, kad milijardų šviesmečių skersmens erdvėje galaktikos pasiskirsčiusios netolygiai – iš jų visatoje nuaustas savotiškas netaisyklingas tinklas, tarp kurio gijų (galaktikų sankaupų) plyti didžiulės vakuumo erdvės, kuriose galaktikų beveik nepasitaiko (žr. vaizdo medžiagą rašinio pabaigoje). Šis nuostabą keliantis ir fenomenalus medžiagos lygiavimas vadinamas didžiąja struktūra (angl. – large-scale structure).
Naujausi VLT stebėjimų duomenys byloja, kad kvazarų sukimosi ašys lygiuoja ne tik tarpusavyje, bet ir su ta didžiąja struktūra, į kurios sudėtį jos irgi. Tyrėjai mano štai ką: tikimybė, kad toks išsirikiavimas yra atsitiktinis, o ne sistemingas, yra mažesnė nei 1 proc.
Anot kito Lježo universiteto tyrėjo Dominique Sluse, kvazarų ašių ir didžiosios struktūros padėčių koreliacija yra svarbus požymis ir užuomina, kad dabartiniuose teoriniuose visatos modeliuose egzistuoja kažkoks dar neatrastas veiksnys, elementas.
