Šiuolaikinis mokslas nesirengia palikti nuošalyje nei vienos būties paslapties. Atėjo eilė ir „piktos akies“ tyrimams. Kaip žinia, šis fenomenas yra žinomas dar nuo seniausių laikų, jį aiškino dar III a. iki mūsų eros graikų mokslininkas Euklidas. Biologijos mokslų daktaras Jurij Simakov mano, kad kartu su elektromagnetiniais laukais akys skleidžia ir taip vadinamus tinklinių struktūrų formų laukus. Vaizdiniai fotoreceptoriai, lazdelės ir kolbos, sudaro ląstelių sluoksnines struktūras. Be to, priešakinė fotoreceptorių struktūra – stipriai gofruota gyva membrana, kuri gali sudaryti realų bangų lauką. Bangų kryptis šiame lauke priklauso nuo ląstelių krypties, o iš esmės nuo mūsų žvilgsnio nuostatos.
Technikos mokslų kandidatas, dirbtinio intelekto tyrinėtojas Vitalij Pravdivcev šį reiškinį aiškina savaip. Kaip pavyzdį Pravdivcev pateikia „regėjimo spindulių“ veikimo palyginimą su radijo bangų įtaka. Mokslininkas atsako į klausimą kaip pasireiškia mums nematomos ir nejuntamos radijo bangos – pasiekusios „paskirties objektą“ jos tarsi materializuojasi, tarytum iš niekur atsiranda šiluma arba elektros signalas: užsidega lemputė arba televizoriaus ekrane atsiranda vaizdas. Kažkas panašaus vyksta ir su „regėjimo spinduliais“. Tik jie turi savo informacinių ypatumų. Pavyzdžiui, ekstrasensai, „mokydami“ žmogų, gali sukelti fiziologinių ir psichinių pokyčių jo organizme ar paveikti pašnekovo dvasinę būseną.
Pasirodo, buvo teisios tos močiutės, kurios neleisdavo nepažįstamiems žiūrėti į mažus vaikus, bijodamos „nužiūrėjimo“, o mūsų organizmui nėra tas pats, kur žiūrime mes ir kas žiūri į mus.
Paieška archyve
