Galingiausias visatos objektas pasipuošęs štai tokia violetine kibirkščiuojančia mantija. Bent jau taip jis atrodo apdorojus ir sujungus NASA kosminės rentgeno spindulių observatorijos „Chandra“ bei optinio kosminio teleskopo „Hubble“ duomenis. Susipažinkite su RX J1532.9+3021 – galingiausiu visatoje.
Šioje nuotraukoje nufotografuotas galaktikų spiečius RX J1532.9+3021, o jo centre glūdi tai, ko bet kurios galaktikos centre tūnanti supermasyvi juodoji skylė atrodytų it nykštukė. Tai yra viena didžiausių juodųjų skylių, kokių yra pavykę atrasti per visą astronominių stebėjimų istoriją – hipermasyvi juodoji skylė. Ją supanti violetinė mantija – daugiau nei iki mėlynumo įkaitintos dujos.
Įprastai kosmose aptikę tokio tankumo ir temperatūros dujų telkinius, astronomai tikisi, kad juose vyksta arba netrukus prasidės žvaigždėdaros procesai. Tačiau šiame milžiniškame dujų ūke – anei žvaigždelės. Maža to, mokslininkai yra linkę manyti, kad žvaigždžių formavimosi procesus ten stabdo hipermasyvioji nematoma gigantė. O žvaigždžių ten galėtų gimti trilijonai.
Ar reikia sakyti, kokia galinga yra ta juodoji bedugnė, vien savo buvimu pajėgianti tramdyti trilijonus žvaigždžių.
„Rentgeno nuotraukoje matyti karštose dujose žiojinčios dvi didžiulės ertmės, – rašoma NASA pranešime spaudai. – Teleskopas „Chandra“ specialiai tyrinėjo būtent tas ertmes. Jos lygiuoja su dalelių srautais, kurie matomi radijo bangų dažnio nuotraukose, kurias užfiksavo radijo teleskopo VLA (Very Large Array) antenų masyvas. Tai, kad tarp tų dviejų ertmių yra supermasyvi juodoji skylė, yra rimtas požymis, kad jos generuojami viršgarsiniai dalelių srautai persmelkia įkaitusių dujų telkinį ir sustumia dujas taip, kad susiformuoja minėtos ertmės.“
Astronomai yra radę ir kitų juodųjų skylių, suformavusių panašias ertmes, kurios yra neįprastai didelės – Paukščių tako galaktikos dydžio. Šis ir kiti požymiai byloja, kad juodosios skylės gali būti ne tik supermasyvios, bet ir „hipermasyvios“ – jų masė Saulės masę turėtų viršyti daugiau kaip 10 mlrd. kartų. Tokie objektai turėtų būti nepaprastai dideli, tačiau turėtų suktis gana lėtai.
Tyrimo rezultatai publikuoti žurnalo „Astrophysical Journal“ publikacijoje.
