Šioje NASA ir ESA kosminio teleskopo „Hubble“ nuotraukoje pavaizduotas planetinis ūkas IC 289, esantis šiaurės pusrutulio Kasiopėjos žvaigždyne. Anksčiau tai buvo žvaigždė, panaši į mūsų Saulę, o dabar tai – tik jonizuotų dujų debesis, kurį į kosmosą išsviedė žvaigždės branduolio liekanos – mažas ryškus taškas pačiame debesies centre. Panašiai savo gyvavimo pabaigoje atrodys ir Saulė.
Keista tai, kad planetiniai ūkai neturi nieko bendro su planetomis. Pirmieji tokių ūkų stebėtojai, žiūrėdami per dabartiniu suvokimu silpnus teleskopus, galėdavo įžiūrėti tik neapibrėžtas išskydusias formas, kurios atrodė tarsi didelės dujinės planetos – taip ir prilipo pavadinimas. Jo niekas nepakeitė net tada, kai „Hubble“ teleskopas suteikė galimybę pažvelgti detaliau ir paaiškino, jog tai visai ne planetos, o mirštančių žvaigždžių išoriniai sluoksniai, išmesti į kosmoso erdves.
Žvaigždės šviečia dėl termobranduolinių reakcijų, vykstančių jų branduoliuose ir konvertuojančių vandenilį į helį. Visos žvaigždės kurį laiką yra stabilios ir gravitacijos slėgį į centrą kompensuoja į išorę nukreipta termobranduolinių reakcijų energija. Kai sunaudojamas visas žvaigždės vandenilis, pusiausvyros nebelieka, ir gravitacinės jėgos tampa stipresnėmis nei į išorę nukreiptas termobranduolinių reakcijų slėgis, todėl žvaigždė pradeda griūti link branduolio ir stipriai įkaista, rašo gizmodo.com.
O kai itin karštas ir susitraukęs branduolys pasiekia pakankamą temperatūrą, helio branduoliai pradeda jungtis į anglį bei deguonį ir griuvimas vėl sustoja. Tiesa, ši helio degimo fazė yra labai nestabili, žvaigždė smarkiai pulsuoja ir netrukus šie pulsavimai sustiprėja tiek, kad iš žvaigždės išsviedžiama visa jos atmosfera.
Šią nuotrauką „Hubble slaptojo lobyno“ konkursui pasiūlė Serge'as Meunieris.
Paieška archyve
