Nauja trimatė vaizdo sistema naudoja trijų sluoksnių LCD ekraną: pirmuose trijose paveikslėliuose parodytas kiekviename jų suformuotas vaizdas, o paskutiniame – sudėtinis vaizdas, pasiekiantis žiūrovo akį.
Nepaisant pasiektos pažangos, trimačiai kino filmai iš tiesų nėra trimačiai tikrąja prasme – realiame pasaulyje, judant apie daiktą, keičiasi ir jo perspektyva, tačiau kino salėje visa auditorija mato vaizdą ta pačia perspektyva ir dar turi dėvėti akinius.
Tačiau Masačusetso technologijos instituto tyrėjų grupė (MIT Media Lab’s Camera Culture Group) pasiūlė trimačio vaizdo sprendimą, panaudojant kelis LCD ekrano sluoksnius. Tiesa, norint sukurti realistišką vaizdą, jis turėtų būti atnaujinamas 360 hercų dažniu, tačiau jau artimoje ateityje tai neturėtų būti problema – rinkoje jau pasirodė televizorių, kurių ekrano vaizdas atnaujinamas 240 kartų per sekundę, arba 240 Hz dažniu, o tik prieš kelis metus pasirodė LCD televizoriai, turintys 120 Hz vaizdo atnaujinimo dažnį.
Holografinė televizija, galinti projektuoti vaizdus, kuriuose daiktai matytųsi skirtingai iš įvairių padėčių, kol kas išlieka tik tolimos ateities vizija, nes jai sukurti reikia tokių mažų vaizdo taškų – pikselių, ir apdoroti tiek informacijos, kad kol kas tai šiuolaikinėms technologijoms dar yra nepasiekiama.
„Holograminis vaizdas yra puikios kokybės, tačiau problema yra ta, kad jis nejuda. Norint, kad judėtų kaip kine, reikia kurti hologramą realiame laike, bet nebrangiai pagaminti tokio dydžio pikselių ir apdoroti tokio kiekio duomenų mes dar negalime. Taigi kyla klausimas, ką mes turime dabar? O mes turime LCD technologiją, kuri jau tapo masine ir pigia“, teigė vienas „MIT Media Lab“ grupės darbuotojų, postdoktorantas Duglas Lanmanas.
Pernai atsiradusi „Nintendo 3DS“ nešiojama žaidimų konsolė jau naudoja du LCD ekrano sluoksnius – jie sukuria gylio iliuziją, formuodama du šiek tiek besiskiriančius vaizdus kiekvienai akiai. Tačiau iš tiesų ši idėja daugiau nei šimtmečio senumo, ir buvo plačiai naudojama stereoskopuose – prietaisuose, panašiuose į žiūronus, kuriuose viena nuotrauka buvo rodoma vienai akiai, o kita, padaryta kiek kitu rakursu – kitai; taip sukuriant erdvės pojūtis.
„MIT Media Lab“ nutarė, kad, panaudodami trečią ekraną, jie galėtų sukurti judantį trimatį vaizdą, kurį judantis žiūrovas matytų, tarsi eidaamaas aplink jį.
Pasirodė, kad matematiniai algoritmai, reikalingi tokiai vaizdo informacijai apdoroti, yra labai panašūs į kompiuterinės tomografijos, kuria sukuriami trimačiai vidaus organų vaizdai.
Kompiuterinės tomografijos aparato jutiklis lėtai sukasi aplink objektą, fiksuodamas praėjusius rentgeno spindulius. Kiekvienas matavimas fiksuoja informaciją apie audinius, esančius skirtingu atstumu nuo jutiklio, ir galiausiai visa informacija yra sujungiama į sudėtinį trimatį vaizdą.
„MIT Media Lab“ trijų sluoksnių LCD ekranas veikia tarsi atvirkščiai – jis kuria trimatį vaizdą, o žiūrovas, žiūrėdamas į jį iš įvairių vietų, mato jį vis kitu kampu. Keisti žiūrėjimo kampą galima maždaug 20 laipsnių ribose, bet svarbiausia, kad tam nebereikia specialių akinių.
Tyrėjai neabejoja, kad ši technologija gali būti pritaikyta komerciškai, nes visi jai reikalingi komponentai jau gaminami pramoniniu būdu.
